Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Adoracija Jėzaus artumoje (2018-12-23)

Paskelbta: 2019-01-11


 2018 m. paskutinį Advento penktadienio vakarą susirinkome su vaikais adoruoti Jėzų Eucharistijoje mažojoje Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Adoracijoje vaikai kartu su mamomis ir tėveliais giedojo giesmes "Viešpaties lauk" ir "Jėzus čia". Tačiau vaikučiai laukte laukė, kada giedosime Jėzui kitas jų giesmeles su judesiais iš neseniai išleisto jų giesmynėlio "Jėzaus belaukiant". Vaikai giedojo savo naująsias advento giesmeles, kuriose jie maldavo, kad Jėzus kuo greičiau ateitų ir jie greitai sulauktų šv. Kalėdų šventės: "Jėzau, ateik, Viešpatie, ateik, Ateik, užgimk širdyse. Ateik, gyvenk, Emanueli, čia. Ateik, užgimk širdyse."

Parapijos šeimų sielovados vadovė, s. Ramute Budvytytė, papasakojo vaikams, kad meilė gyvenanti jų širdelėse yra kaip žvakutės liepsnelė, kuri šviečia ir šildo juos bei džiugina Jėzų ir visus artimuosius šeimoje. Sesuo Ramutė vaizdžiai paskatino vaikus pajausti Jėzaus meilės ugnelę, degančią jų širdelėse. Kiekvienas vaikas ir tėvelis gavo po degančią žvakutę. Visi drauge ėjome kuo arčiau Jėzaus Eucharistijoje, laikydami šias šviečiančias žvakutes savo rankose ir keldami jas kuo aukščiau prie Švč. Sakramento. Mes tokiu būdu sveikinome Jėzų ir džiaugiamės, kad Jis yra su mumis čia bažnytėlėje. Atrodė, kad vaikams susmeigus savo degančias žvakutes į smėlio indą stovintį prieš altorių, visoje bažnytėlėje pasidarė daug šviesiau. Vėliau vaikučiai garsiai išsakė savo maldeles Jėzui Kristui ir užbaigėme adoraciją pagarbindami Jėzų Eucharistijoje giesmelėmis ir paprašydami, kad Jis globotų ir laimintų juos bei jų tėvelius, broliukus ir sesutes, močiutes ir senelius.


Ši adoracijos valandėlė praėjo nepastebimai ir greitai. O išėjus į šventorių visi pamatėme gausiai prisnigusio baltutėlio sniego ir vaikai labai džiaugėsi juo, linksmai žaisdami ir mėtydami sniego gniūžtes vienas į kitą - kliuvo ir tėveliams... Nors prieš šventes rūpesčių yra apsčiai, tačiau buvo malonu suvokti, kaip Viešpats pats viską sutvarko, kai aš Viešpačiui skiriu svarbiausią vietą savo gyvenime. Dar kartą įsitikinau, kad pabuvimas su Viešpačiu yra visada teikiantis jėgų ir ramybės bei patiriu paradoksalų dalyką: praleidus vieną valandą maldoje prie Jėzaus, man grįžus namo, darbai darosi daug sklandžiau ir greičiau. Vakare dar atrandu ir laisvą valandėlę tiek sau, tiek vyrui, tiek vaikams.

Dabar trumpai pasidalinsiu apie savo Adoracijos maldos patirtį. Pirmą kartą apie adoraciją išgirdau besiklausydama Marijos radiją, kai mano antrajam sūnui buvo mažiau nei vieneri metukai. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, jog kiekvieną savaitės dieną vyksta adoracija mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnytėlėje, kuri yra visiškai netoli nuo mano namų. Nuo to laiko du kartus per savaitę, palikusi namuose krūvas ruošos darbų ir kitus reikalus, kartu su savo miegančiu sūneliu keliaudavau valandai laiko adoruoti Jėzų Eucharistijoje ir pabūti tyloje su juo. Pastebėjau, kad toks sprendimas visada pasiteisindavo: nurimusi prie gyvojo Jėzaus, galėdavau darbus atliti greičiau, nesiblaškydama. Kai po vaiko auginimo atostogų pradėjau eiti į darbą, laiko adoracijai beveik nebeliko. Tačiau dabar per kiekvieną mamadienį būtinai keliauju bent valandai adoruoti, nes visa savo esybe to laukiu. Nors tai vienintelė laisva diena per visą mėnesį, per kurią reikia atlikti daug darbų, dalyvauti renginiuose bei kituose susitikimuose, tačiau pati sau tariu: "Mano laikas man nepriklauso, privalau skirti bent valandą Viešpačiui, pabūti su juo adoracijoje".


Šis laiko paskyrimas Dievui man leidžia atrasti savyje vidinę harmoniją. Ir tikrai - atidavus dalį laiko Viešpačiui, visi reikalai tarsi patys "sukrenta į savo vietas" ir pati nustembu, kad visur viską suspėju. Suvokiau, kaip mums yra svarbu suprasti, jog nesame patys savyje visagaliai, ir bet kokį nerimą atidavus Viešpačiui, Dievas visas problemas ar situacijas išsprendžia daug geriau, negu genealiausia žmogaus mintis. Dabar kad ir kiek darbų belauktų namuose, visada pats geriausias ir pirmučiausias "darbas" man yra MALDA ir adoracija.

Juk mūsų reikalai ir darbai namuose NIEKADA nesibaigs - niekada nepasieksime to lygio, kada visi darbai bus padaryti. O vis labiau skubančiame ir vis didesniame triukšmo lygyje esančiame pasaulyje TYLA ir pabuvimas su Viešpačiu yra tiesiog BŪTINI. Todėl ypatingai laukiau adoracijos prieš pat Jėzaus gimimo šventę. Ramybė širdyje yra tiesiog gyvybiškai reikalinga, kad prasmingai galėtume atšvęsti šią šventę – nepaklysti patiekaluose ir dovanose, o išgyventi Jėzaus gimimą savo ir aplinkinių širdyse. Pastebėjau, kad pasidavus nerimui, skubėjimui, labai greitai pradedu skaudinti kitus. Kai savyje pajaučiu, kad kyla įtampa ir atsiranda stresas, kad kažko nespėju, tada prisimenu kartą išgirstą posakį: „skubėjime nėra meilės“.


Šis posakis primena man, kas gyvenime yra svarbiausia. Geriau jau ne viską suspėti ir padaryti mažiau, tačiau su meile. Šio penktadienio adoracijoje buvau džiugiai nustebinta vaikučių maldavimais ir savo vyriausiojo sūnaus Adomo garsiai išsakytais prašymais: „kad mano geriausias draugas nesusirgtų mirtina liga“ ir „kad mano tėvelis nesusirgtų“. Adomas tiki, kad Viešpats tikrai išgirdo jo maldas ir Jėzus tikrai matė jo aukštai iškeltą degančią žvakutę...


Dėkoju, Dievui, kad Jėzus pasirinko tokį artimą žmonėms būdą ir pasiliko su mumis Eucharistinėje Duonoje iki pasaulio pabaigos. Dievas trokšta būti arti žmogaus, kad galėtų jam padėti, jį maitinti, jį gydyti ir teikti jam dvasinį gyvenimą. Tik gyvenime su Dievu žmogus atranda vidinę harmoniją ir širdies ramybę, jis atranda tikrąjį džiaugsmą ir palaimą, kuriame yra ne tik fizinė sveikata, bet ir emocinė ir dvasinė pusiausvyra. Jėzus yra Eucharistijoje ir laukia visų mūsų kiekvienose Šv. Mišiose, kad galėtų regimai apsigyventi kiekvieno žmogaus, jaunuolio ir vaiko širdyje, kai jie priima gyvąjį prisikėlusį Jėzų Kristų Šv. Komunijoje arba ateina pabūti Eucharistinio Jėzaus artumoje - adoracijoje.

                                                                Aurelija Berankienė, Jaunų šeimų ratelis


P. s. tekstas neredaguotas

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015