Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Kristaus Prisikėlimo parapija susitikime su popiežiumi Pranciškumi Kauno Santakos parke (2018-09-24)

Paskelbta: 2018-09-24


Visi su džiugesiu ir virpuliu širdyje laukėme pagrindinio apaštališkosios Šv. Tėvo kelionės momento Lietuvoje – Šv. Mišių su popiežiumi Pranciškumi Kauno Santakos parke rugsėjo 23 d.

Kristaus Prisikėlimo parapijoje į šias Mišias užsiregistravo 1700 tikinčiųjų.


Dar laukiant Šventojo Tėvo apsilankymo, vyskupai savo kreipimesi į tikinčiuosius rašė: „Popiežiaus vizito šūkis „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ vėl naujai težadina tą jaudinančią patirtį, kai prieš 25 metus Lietuvoje priėmėme popiežių šv. Joną Paulių II. Padovanokime sau ir savo artimiesiems tikėjimo įkvėpimo progą ir mūsų tautos vienybės džiaugsmą!“


Rugsėjo 23 d. ši nuostabi akimirka Santakos parke iš tikrųjų pasikartojo. “Iš tamsos į šviesą” - tarsi galima būtų pavadinti tūkstančių žmonių ėjimą į šv. Mišias su Petro įpėdiniu, kai dar neišaušus tamsoje pradėjo plūsti žmonės į aikštę, kurios šviesą skleidė baltutėlė spindinti palapinė ir paruoštas altoriaus stalas…


Laukti 5 val. neprailgo: buvo malonu matyti vienybę, susitelkimą, geranoriškumą, klausytis liudijimų, giesmių, melstis rožinio malda. Kaip visada uždeganti vyskupo Kęstučio Kėvalo  katechezė parengė tikinčiųjų širdis. Dangaus malonių ir džiaugsmo pliūpsniams. Patyrėme ir dar vieną maldos galybės liudijimą – išaušo giedra lyg vatikaniškai saulėta diena, kuriai mes buvome pasirengę … su skėčiais, lietpalčiais, šiltais apsiaustais, pledais, termosais ir kėdutėmis.


Ir štai atskrieja žinios – popiežiaus jau Kaune, leidžiasi nuo Savanorių kalno, jau prie šv. Jurgio bažnyčios... Džiaugsmingai, bet susikaupę puolame sveikinti, mojuoti Popiežiui, kuris, šypseną į visas puses dalydamas, sveikina iš papamobilio minią, apvažiuoja ir palaimina visus sektorius.

Visų žvilgsniai nukreipti į Šv. Tėvą Pranciškų, širdyje jaudulys, akyse tvenkiasi ašaros. Kokia palaima, kad mes esame kartu su Tavimi, Vilties apaštale! Sujaudino homilija (skaityti >>>), kurioje popiežius apžvelgė atsikartojančią mūsų tautos istoriją ir davė užduotį šiandienai.


Šv. Tėvas sakė, kad krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris tuo metu atrodo, kad niekada nesibaigs, kad praėjusios kartos yra išgyvenusios okupacijos įkarštį, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą. Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur. Kaip Neris atiduoda savo vandenį Nemunui, taip Popiežius kvietė ir mus, “kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose. Tačiau žinokime, kad tas išėjimas, kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje, <…> reikia išmokti tai, kad kai priimi mažutėlį, priimi patį Jėzų.”


Šv. Komunijos ne visiems užteko!!! Nors, pasak kun. Artūro Kazlausko, tai neįtikėtina, nes buvo paruošta 30 tūkstančių komunikantų…


Iš Kauno Santakos į pasaulį taip pat skriejo įprastinė popiežiaus Sekmadienio vidudienio malda, kurioje buvo paminėtas ir Lietuvos vardas: „Čia, Lietuvoje, yra Kryžių kalnas, kur tūkstančiai žmonių nuo amžių statė kryžius. Kviečiu Jus, kalbėdami Viešpaties Angelo maldą, prašyti Mergelės Marijos, kad mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, ant to kalno, ant kurio gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui. Jėzus mažiausiąjį pastato į centrą, jį pastato mūsų visų akivaizdoje, kad jaustume atsakomybę atsiliepti. Prisimindami Mergelės Marijos „taip“, prašykime, kad ir mūsų „taip“ padarytų tokiu dosniu ir tokiu vaisingu kaip Jos.”


Gavę palaiminimą, atsisveikinome su Jo Šventenybe, dešimttūkstantinės minios rankomis plėvesuodami vėliavėlėmis, o lūpomis ir širdimis dėkodami už parodytą mums dėmesį, meilę, už nusakytą pagrindinę misiją – Kristus_Jėzus yra mūsų viltis, gyvenimas ir kelias! Tikimės, kad mūsų vaikaičiai dar ir ne vieną kartą sveikins Šv. Petro įpėdinius mūsų katalikiškoje Lietuvoje.

                                                     Kristaus Prisikėlimo parapijos informacija

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015