Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Įspūdžiai iš kelionės. Šventųjų pėdomis... (2008-09-05)

Paskelbta: 2008-09-09

 

Vasara šv. Damijono maldos grupės lankytojams buvo rekolekcijų ir tarnysčių laikas įvairiose stovyklose. Per pirmąjį mūsų susitikimą šiais mokslo metais džiaugėmės visomis malonėmis, kurias gavome, o jų buvo tikrai nemažai.
Labiausiai noriu pasidalinti su visais įspūdžiais, išgyvenimais, patirtais piligriminėje kelionėje į Italiją. Piligrimystę organizavo Tiberiados broliai, iš Kauno maldos grupės važiavome trise: aš, Dovilė, ir Mykolas.

Mes keliavome dvi savaites šv. Pranciškaus, šv. Pauliaus ir šv. Petro pėdomis. Kadangi mūsų grupės globėjas yra šv. Pranciškus, stengėmės gyventi kuo panašiau (kaip tai įmanoma XXI amžiuje) kaip gyveno šv. Pranciškus – paprastumas, džiaugsmas, evangelizacija, bendruomeniškumas. Mums buvo labai svarbu aplankyti vietas, kur šis Dievo neturtėlis lankėsi: La Vernos kalną, kuriame šventasis gavo stigmas; Asyžių, čia šv. Pranciškus gimė ir užaugo; šventojo mylimą Gubio miestelį; Italijos kalnus, nes šv. Pranciškus mėgo jais keliauti.

Visos piligriminės kelionės kulminacija – piligriminis žygis pėsčiomis iš Gubio į Asyžių. Mes keturias dienas keliavome kalnais be maisto, pinigų, nežinodami nei kur nakvosim, nei ką susitiksim. Pasitikėjom tik Apvaizda, ir Ji mūsų neapvylė, dar kartą įsitikinom, kad Dievas mumis labai rūpinasi. Jis atsiunčia mums išbandymą, tačiau vėliau apipila malonėmis. Štai įvykis, kuris palietė ne vieną.

Trečią žygio dieną mes pasiklydome, nelabai žinojome kur esame – aplink buvo tik kalnai ir jokio žmogaus, jokios sodybos. Buvo daugiau nei 30 laipsnių šilumos. Bekopiant į aukštą kalną, mums baigėsi vanduo, aplinkui nebuvo jokio vandens šaltinio, buvo tik mūsų troškulys ir karšta saulė. Darėsi jau neramu: juk vanduo yra būtinas.

Ir stebuklas, iš kažkur ant kalno viršūnės (mes užkopę truputį ten ilsėjomės) pasirodo džipas. Koks džiaugsmas! Du vaikinai tekini bėga stabdyti automobilį ir paprašyti šlakelio vandens. Kaip džiugu buvo pamatyti juos grįžtančius su 1,5 litro talpos buteliu. Koks džiaugsmas! Ačiū tau, Viešpatie, ačiū! Niekada taip nesidžiaugiau atsigėrusi paprasto vandens. Vanduo mums tapo brangesnis už perlus. Bet tai dar ne viskas...

Mes buvom devyniese, todėl 1,5 litro vandens neliko kaip mat, o reikėjo dar nusileisti iš apytiksliai 1000 metrų aukščio. Ir štai – antrasis stebuklas! Besileisdami suradome dar vieną 1,5 litro talpos butelį, pilną vandens. Neaišku, nei kaip, nei iš kur jis ten atsirado. Mums tai buvo didelis stebuklas. Šis įvykis yra labai iškalbingas.

Dievas geriau žino, ko mums reikia. Taigi kartais nesuprantam, kodėl mums ar mūsų artimiesiems siunčiami išbandymai, kančia. Tačiau juos įveikus mes įvertiname tai, ką turime. Pamatome, kokie mes esam apdovanoti, mums Dievas primena, kad Jis mus labai myli ir be galo myli. Tai gal skamba ir banaliai, nes dažnai šiuos žodžius girdime, tačiau, kai pats išgyveni Dievo tėvišką (geras tėvas vaiką ne tik lepina, tačiau ir sudraudžia) rūpestingumą, šie žodžiai tampa širdyje gyvi.

Tad jauskimės dėkingi už tai, ką turime, t. y. už viską, nes viską gavome dovanai. Ačiū tau, Viešpatie !

                                                                       Dovilė Čiškauskaitė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015