Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Jaunavedžių ir sutuoktinių vakaras parapijoje, I dalis (2017-02-12)

Paskelbta: 2017-02-28

2017 m. vasario 12 d. sekmadienio vakarą Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje rinkosi jaunavedžių poros, gražūs jauni žmonės, vyrai ir moterys, kurie 2014 m., 2015 m., 2016 m. susituokė šioje šventovėje.

Parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius ir šeimų sielovados vadovė s. Ramutė Budvytytė su Sužadėtinių rengimo programos savanoriais sukvietė šiuos jaunavedžius ir sutuoktinius padėkoti Dievui, atnaujinti santuokos priesaiką ir melsti Dievo palaimos jų vedybinio gyvenimo kelyje.

Pasveikinus sutuoktinius, jiems buvo išdalintos degančios žvakutės, kad giedodami himną Šventajai Dvasiai „O Dvasia, Viešpatie, nuženk“ jaunavedžiai prisimintų savo santuokos šventę ir naujai melstų Dievą išlieti Šventąją Dvasią į jų širdis. Reikėjo matyti, kaip persimainė jaunavedžių veidai, kuomet jie priėmė liepsneles į savo delnus, kaip jie rūpestingai palinko prie ugnelės tarsi šeimos židinio, kurį uždegė meilė ir atsidavimas, ištikimybė vienas kitam ir kurį kursto, neleidžia užgesti šeimose gyvai priimama ir branginama Jėzus meilė.

 


Klebonas katechezės metu priminė jaunavedžiams, kad santuokoje svarbiausi žodžiai privalo būti trys: prašau, ačiū ir atsiprašau. Pasak klebono, per šiuos žodelius šeimose gyvena ir veikia Šventoji Dvasia, ji gaivina santuoką malonėmis ir suteikia sutuoktiniams progų tobulėti ir atrasti vienas kitą vis naujoje šviesoje. Tarsi pratęsiant klebono raginimą rūpintis vienas kitu santuokoje, bazilikoje nuaidėjo giesmė „Jėzau, esi šviesa mūsų sielų“, kurios fone sesuo Ramutė paragino jaunavedžius nunešti žvakutes prie altoriaus, apmąstant savo santuoką. „Jėzau, esi šviesa mūsų sielų/ Jėzau, tamsybėse nepalik manęs Jėzau/esi šviesa mūsų sielų/Tu mane savo meile apgaubk“.


Kaip džiugiai, su kokiu pasitikėjimu ir ramybe jaunavedžiai sunešė kiekvienas savą šeimos ugnelę prie Kristaus kojų, pavesdami Jam savo santuoką, patikėdami Prisikėlusiajam vienas kitą, savo bendrystę, Kristui paaukodami kiekvieną išgyvenamą akimirką, kiekvieną akimirką, praleistą kartu ar atskirai, ilgesyje. Visas viltis ir svajones sudėdami Jam prie kojų.

Sutuoktinių pora Monika ir Henrikas Ratautai liudijo, ką jiems reiškia tikėjimas. Pasak Henriko, Dievas gyvai veikia jų tarpusavio bendrystėje ir kasdieniniame gyvenime, nors ir nematomai, padeda jiems augti meilėje. Laikui bėgant, Dievo malonės ženklai pastebimai atsiskleidžia jų šeimos gyvenime. Henrikas prisipažino, kad vestuvių dieną jis buvo visiškai įsimylėjęs savo žmoną, bet šiandien paliudijo, kad ją myli nepalyginamai stipriau ir giliau. Henriko žmona Monika liudijo apie šeimos vienybę, išgyvenamą maldoje. Šeimos malda yra vienas iš būdų pabūti drauge ir apkabinti vienas kitą, sužinoti ir išgirsti vienas kito džiaugsmus ir rūpesčius, mokytis melstis vienam už kitą. Malda kiekvieną šeimą ir santuoką stiprina malonėmis, kurias iškart būna sudėtinga konkrečiai įvardyti, bet laikui bėgant, kaip liudijo sutuoktiniai Henrikas ir Monika, maldos veikimą galima nusakyti labai konkrečiais įvykiais ar bruožais.

Sutuoktiniai papasakojo, kaip ilgai negalėjo susilaukti vaikučio, tačiau bendros maldos dėka jie išliko ramūs, pasitikintys Dievu, vienas kitam meilūs, nes žinojo, kad galiausiai viskas bus gerai. Ir Dievas buvo jiems maloningas! Monika paliudijo, kad į šeimos maldą noriai ir gana aktyviai įsijungia ir vaikai.

Sesuo Ramutė, padėkojusi sutuoktiniams už pasidalijimą apie išgyventą meilę, pakvietė visas poras pagalvoti, ką šį vakarą kiekvienas jaučia savo žmonai/vyrui, ir vienu sakiniu ar žodžiu užrašyti savo padėką ir meilę ant paruoštų širdies formos atvirukų bei padovanoti tai, kas yra brangiausia širdyje vienas kitam. Atvirutes iškarpiusi su savo vaikais, Evelina prisipažino, kad karpyti širdeles buvo labai romantiška ir gera, nes žodžiai ant širdelių turėtų priminti sutuoktiniams, kokie jie vienas kitam brangūs niūriomis ir sudėtingomis gyvenimo akimirkomis.

Iš tiesų, Eucharistijos šventimo metu sutuoktiniai vienas kitam dar ir dar kartą galėjo užrašyti pačius šilčiausius, gražiausius žodžius, kad tie žodžiai neprapultų kasdienybės vėjuose, kad jų neužplaktų nekantrumo, piktumo, irzlumo kruša, kad užrašyti žodžiai būtų skaitomi kiekvieną sykį, prireikus prisiminti ar priminti, kad esam mylimi, kad esam mylintys, kad reikalingi ir brangūs. Susimaišę su Evangelijos skaitiniu iš Siracido knygos apie tai, kad žmogus net numanyti negali, kiek gėrio yra kiekvienam numatęs mylintis Dievas, šie žodžiai sutuoktiniui tarsi saulės spindulėliai nusėdo ant širdelės, persmelkti nenuginčijamos pajautos, kad būtent santuokoje su šiuo asmeniu patirsiu visą tą Dievo man žadamą gėrį!

(Straipsnio tęsinys  II dalyje)                                                                    Evelina Ambrazevičienė, Jaunų šeimų ratelis

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015