Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Istorijos ir atminties valanda „Tautos kilmės lopšys ir Nepriklausomos valstybės aušros Sūduvoje” (2016-11-27)

Paskelbta: 2016-11-28


Lapkričio 27 d., po šv. Mišių Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius atskubėjo į konferencijų salę, kur jau laukė parapijiečiai, svečiai iš Vilniaus, Marijampolės... Pasidalinęs mintimis apie advento pradžią - ramybės ir susikaupimo metą, kuomet tikintieji laukia Jėzaus gimimo iškilmės ir ruošiasi joms, pakvietė pasidalinti gerumu, taurumu, pasidalinti geru žodžiu, paremti vargingiau gyvenančius.


Monsinjoras priminė, kaip tai svarbu šeimoms, vaikams mokėti būti tolerantiškiems, gebėti atjausti, padėti, mokėti dalintis – ne tik materialinėmis vertybėmis, bet ir dvasiniais lobiais, kuriais pasidalinti čia sukvietė renginio organizatoriai.

Tradicinė valanda „Tu ant žalio kalno gyveni“ skirta istorinei atminčiai. Rengiamės pasitikti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, prisiminti, pagerbti mūsų didžiavyrius, atvedusius mus į dvidešimt pirmąjį amžių... Istorinės valandos temą “Tautos kilmės lopšys ir Nepriklausomos valstybės aušros Sūduvoje” pasiūlė marijampolietis, ilgametis šio miesto vadovas, Sūduvos kultūros, mokslo draugijos vicepirmininkas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys Kęstutis Subačius. Jį visą gyvenimą domino tautos ir savo krašto ištakos.


Sukauptas istorines žinias apie Sūduvos kraštą paskelbė išleisdamas didelę istorinę vertę turinčias knygas: e„Marijampolės miestas po 1940: istorija, dokumentai, faktai, mintys, datos“, „Marijampolės miestas: priešistorė, miesto ištakos, istorija, mintys, kūrėjai“, „Gyvenimo keliu. Marijampolė“, „Sūduvos kraštas nuo priešistorinių laikų iki XX a. III dešimtmečio“, „Protėvių, tėvų ir jų vaikų takais“, „Sūduvių protėvių dvasinis testamentas“. Jos skirtos Sūduvos krašto kultūrinio-dvasinio paveldo, žmonių istorinei atminčiai, tautinės tapatybės suvokimui. Ypač reikšminga 2016 metais Punsko „Aušros“ leidykloje išleista knyga „Sūduvos kraštas Didžiojo karo ugnyje ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės aušrose“. Ne vienerių metų prireikė susisteminti tyrinėjimų, dokumentikos, istorinių faktų medžiagą ir sudėti enciklopedinio pobūdžio knygon. Kęstutis Subačius tyrinėjo krašto praeitį, aiškinosi terminų „sūduviai“ ir „jotviai“ vartoseną. Priminė, kad dar 1420 metais kunigaikštis Vytautas laiške Romos imperatoriui Zigmantui Liuksenburgiečiui rašė, kad Sūduva arba Jotvos žemė tikrai mūsų. Autorius priminė senuosius piliakalnius, per Marijampolę tekančių upių – Šešupės, Jevonės kilmę ir sūduvių dvasiniu panteonu vadinamą ežerą Dusią.


Kęstutis Subačius išreiškė tikėjimą savo tauta, jos išlikimu. Ilgus metus tyrinėjęs mūsų tautos kultūrą, remdamasis archeologų tyrinėjimais, teigia, kad pamario kultūra, kuri gyvavo prieš 5-6 tūkstančius metų, buvo labai išsivysčiusi ir ji užkoduota mūsų genuose. Tai nusako mūsų bruožai – darbštumas, veržlumas, meilė savo kraštui. Laiko ženklai vėlesniais amžiais niokojo, keitė veidą, tačiau po visokių nuosmukių XIX amžiuje Lietuva kėlėsi. Tas kilimas pažadintas per mūsų senovę, atgaivintas ir sukurta nepriklausoma Valstybė. K. Subačius, remdamasis istoriniais faktais, pateikė žinių, kaip tirpsta tautos, kaip spaudžiamos globalizacijos, asimiliuojasi kultūros. Autorių jaudina pavojus Lietuvai ištirpti ir svarsto, ką mums reikia daryti, kad nesunyktume, kad nepasklistume po platųjį pasaulį, išduodami tėvynę, ieškodami skalsesnės duonos... Kalbėdamas pateikė daug iliustracijų iš archyvų, muziejų, iliustruodamas žemėlapiais, kitais dokumentais, atvertė dvidešimtojo amžiaus istorijos puslapį, kai „nušvito“ „Aušra“, kai suskambo V. Kudirkos „Varpas“, kai iškilūs tautos sūnūs pasirašė Vasario 16-tosios aktą... Artėjantis Lietuvos valstybės šimtmetis nebuvo kelias be ženklų..., nebuvo lengva juo eiti... Didelės valios lietuvių tautai reikėjo įveikti vokiečių, sovietines okupacijas, ištverti Sibiro kančias, susigrąžinti tikėjimą... Tikėti laisve, apgintą Didžiojo karo ugnyje, saugoti savo žmones, savo tapatybę – tai mūsų visų pareiga. Pareiga tikėti taip, kaip tikėjo nepriklausomos valstybės kūrėjai, taip, kaip tikime mes, kad atkurta mūsų valstybė.


Dėkingi esame nepailstamam Kęstučiui Subačiui už jo indėlį į istorinės atminties puoselėjimą, sklaidą. Istorinė atmintis gaivinama ne tik knygomis, bet ir gyvais liudijimais. Apie tai bylojo iškilmingai į salę įžygiavę Votižieriai. Tai 2015 metų pabaigoje Aleksoto bendruomenėje įkurta kuopa. Vadovaujami vado Vytauto Valentos, kariūnai priminė apie ypatingos paskirties pėstininkų dalinį, kuris buvo įkurtas Varšuvos kunigaikštystėje, pavaldžioje Prancūzijos imperijai, 1807 metais. Į tą teritorijos dalį buvo patekusi ir kairioje Nemuno pusėje buvusi lietuviškoji Užnemunė su Aleksotu. Šio krašto vyrai noriai tarnavo prancūzų pavyzdžiu sukurtoje kariuomenėje. Tai buvo pirmieji XIX amžiaus savanoriai, kurie tikėjosi, kad Lietuva greitai bus išlaisvinta iš Rusijos priespaudos.

Aleksoto Voltižierių vadas Vytautas Valenta pacitavo A. Smetonos žodžius; „... nušvietę savo praeitį, šviesiau matysime ir savo ateitį“ (1936. 03 24), pristatė kuopos tikslus, kurių pagrindiniai – prisidėti prie istorinės atminties išsaugojimo, karinio paveldo išsaugojimo, jaunimo patriotinio pilietinio ugdymo. Šaunieji kariai, pasipuošę įspūdingomis uniformomis, pilna ginkluote ir ekipuote, garbingai įnešė vėliavą, pademonstravo savo programą. Mes turime saugoti istorinę atmintį, kultūrą, papročius, tradicijas. O jos – gyvos ir mūsų dienose.


Advento pradžios paminėjimui renginio sumanytojai pakvietė folkloro ansamblio „Brydę“. Ilgametė ansamblio įkūrėja, vadovė Teofilė Vozbutienė parengė adventinę programą. Remdamasi tautosakoje, etnografiniuose šaltiniuose patiektais duomenimis, aprašymuose minimais papročiais, išdainavo, išpasakojo Advento metui skirtas dainas, papročius, pamokė žaidimų.

Prasidėjus adventui, ir mes apžvelgiame metų darbų kraitę, kurią šiais metais savo darbais užpildė XXVII knygos mėgėjų draugija, surengusi per 8 kolekcininkų, knygių parodas, išleidusi du leidinius, surengusi dvi Henriko Kebeikio parodas Alytaus J. Kunčino, Marijampolės P. Kriaučiūno viešosiose bibliotekose, Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, Šv. Jurgio konvente, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje Kaune (ir kt.).

Apie Draugijos narių veiklą 2016 metais kalbėjo pirmininkė (str. autorė) Dalia Poškienė, pristačiusi aktyvius narius, prisidėjusius prie šio renginio organizavimo – Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro generalinį direktorių Valdą Kubilių, Punsko „Aušros“ leidyklos vadovą Sigitą Birgelį, Birutę Butkevičienę, Juozą Rimkų, Gediminą Zemlicką, Henriką Kebeikį, Vytautą Gocentą, Kęstutį Subačių. Istorinės atminties valanda ilgam liks atmintyje dalyviams, svečiams, žaliakalniečiams, kuriuos buria bendruomenės centro „Žaliakalnio aušra“ pirmininkė, jaukios Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Aušros“ padalinio vedėja Regina Markevičienė.

Parengė Dalia Poškienė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, LUMA prezidentė, LŽS narė

Nuotraukos Juozo Rimkaus ir  Aldonos Narušienės

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015