Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Įspūdžiai iš piligriminės kelionės į Šv. Žemę (2016-11-23)

Paskelbta: 2016-11-23


Kvietimą vykti į Izraelį išgirdau Kristaus Prisikėlimo bazilikoje po šv. Mišių. Dar ne taip seniai kelionė į Šventą Žemę atrodė sunkiai įgyvendinama svajonė. Susirinko 22 piligrimų grupė. Mūsų piligriminė kelionė - rekolekcijos prasidėjo šv. Mišiomis Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, kurioms vadovavo parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius.

Kai kurie keliautojai buvo pastudijavę rūpimus dvasinius, geografinius, istorinius dalykus, o kai kurių keliautojų pasirinkimas buvo tiesiog atverti širdį naujiems išgyvenimams, potyriams ir įspūdžiams. Neprailgo 4 valandų skrydis su „Wizzair“ oro kompanija į Tel Avivą. Mus sutiko linksma, geranoriška gidė Larisa, kuri mus lydėjo visos kelionės metu. Po sočios vakarienės viešbutyje nuėjome miegoti ir kaupti jėgas.

Kitą dieną lankėme Cezarėją, senąjį kryžiuočių miestą, romėnų laikų Izraelio sostinę. Po to vykome į Haifą. Nuo Karmelio kalno atsivėrė puiki panorama į uostą ir Viduržemio jūrą. Savo grožiu išsiskiria vadinamieji Persų sodai. Atvykome į Nazaretą. Galėjome įsivaizduoti Šventosios Šeimos gyvenimą. Čia prabėgo Jėzaus vaikystė ir jaunystė – didžiausia žemiškojo gyvenimo dalis. Aplankėme Nazareto Apreiškimo baziliką. Labai nudžiugome, kai pamatėme tarp įvairių šalių Mergelės Marijos paveikslų Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo kopiją. Galilėjos Kanoje viena iš piligrimų porų atnaujino santuokos įžadus. Kitą kelionės dieną aplankėme Taboro kalną. Tai gražiausias Galilėjos kalnas. „Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Mokiniai sakė, kad gera jiems būti su Jčzumi ir nebenorėjo leistis nuo kalno žemyn.“ (Mt. 17). Taboro kalno papėdėje Jėzus pagydė sergantį berniuką. Didžiulis įspūdis buvo plaukimas laivu Galilėjos jūra. Laive buvo pakelta Lietuvos Respublikos vėliava, visi sutartinai sugiedojome Tautinę giesmę. Po to bandėme mokytis dainuoti ir šokti taip, kaip mus mokė laivo įgulos nariai. Buvo smagu. Pietums valgėme šv. Petro žuvį. Važiuojant Kafarnaumo link pirmoji šventovė yra Duonos padauginimo bazilika. Priešais altorių V amžiaus pabaigos mozaika vaizduoja duonos pintinę su kryžiumi paženklintais kepaliukais ir dvi žuvis. Tai Jėzaus įvykdyto stebuklo atminimas ir Eucharistijos simbolis.


Aplankėme Palaiminimų kalno bažnyčią. Ji pastatyta ant aukštos kalvos 1938 m. italų architekto Antono Barluzzi. Atsiveria vaizdas į ežerą. Po ežerą braidėmė laimingi kaip vaikai. Palaiminimų kalnas skirtas prisiminti Jėzaus pasakytus palaiminimus (Mt. 5). Tokioje aplinkoje labai gera melstis. Vienas iš kelių, vedusių iš Galilėjos į Jeruzalę, buvo ir yra Jordano slėnis. Jordano upė ‒ Jėzaus krikšto vieta. Daugybė tikinčiųjų iš įvairių pasaulio vietų atvyksta panirti į Jordano vandenį kad atnaujintų savo krikštą bei duotų pasižadėjimq gyventi taip, kaip mokė Kristus. Dauguma mūsų grupės piligrimų atnaujino Krikšto sakramentą, panirdami į Jordano vandenis ir laiminami mons. Vytauto Grigaravičiaus. Kelias iš Galilėjos į Jeruzalę Jordano slėniu eina pro Jerichą.

Lankydamiesi Jeriche, prisiminėme istorijas iš Švento Rašto, kaip prie miesto vartų Jėzus pagydė aklą Bartimiejų (Mk. 10), svečiavosi Zachiejaus namuose (Lk. 19) prieš tai liepdamas jam išlipti iš medžio, į kurį buvo Zachiejus įlipęs, kad geriau pamatytų pro šalį einantį Jėzų. Skanavome vaisių, pirkome datulių lauktuvėms. Jerichą nuo Jeruzalės skiria apie 35 km. Nutiestas greitkelis jungiantis Jerichą su Jeruzale per Judėjos dykumą. Apie 10 km nuo Jeruzalės nutolęs Betliejus. Svarbiausias Betliejaus pastatas – Gimimo bazilika. Aplankėme Jėzaus gimimo grotą. Tai nedidelė koplyčia, kurioje stovi altorius, o po juo sidabrinė žvaigždė su užrašu, kad iš Mergelės Marijos gimė Jėzus Kristus. Maždaug už 3 km į rytus nuo Betliejaus – Piemenų laukas, kuriame angelas pasirodė piemenims ir paskelbė jiems apie Išganytojo gimimą. 1954 m. italų architektas Antonio Barluzzi pastatė koplyčią panašią į piemenų palapinę. Pro kupolą sklinda šviesa primena apie piemenis užliejusią šviesą. Labai graži Aplankymo bažnyčia ‒ vieta, kur Marija aplankė savo giminaitę Zacharijo žmoną Elzbietą. Lipome stačiais laiptais į kalną. Aplink įstabaus grožio kalnuota vietovė. Bažnyčios šventoriuje ant sienos išdėstytos daugeliu pasaulio kalbų, taip pat ir lietuviškai, Marijos giesmė, lotyniškai vadinama Magificat.


Labai laukiau kelionės Jeruzalę. Gidė Larisa pasakė, jog čia niekas nesako „važiuojam į Jeruzalę“. Čia sakoma „kylame į Jeruzalę“. Tad kilome penktąją kelionės dieną. Jeruzalė atspindi krikščionybės, judaizmo ir islamo istoriją. Mums ‒ Kristaus kančios ir prisikėlimo vieta. Ekskursijos metu aplankėme Alyvų kalną. Pavadinimą kalnas gavo nuo augusių alyvmedžių giraičių. Keletas labai senų medžių išlikę iki dabar. Alyvų kalne lankėme „Tėve mūsų“ bažnyčią. Prie bažnyčios eančioje grotoje Jėzus išmokė savo mokinius melstis „Tėve mūsų“ malda. Getsemanė yra Kedrono slėnyje prie pat alyvų kalno. Čia Jėzus meldėsi „mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mt. 26).

Mons. Vytautas Grigaravičius aukojo šv. Mišias. Apėmė nenusakomas žodžiais nuolankumo ir dėkingumo jausmas. Kitą dieną kėlėmės 5 val. ryto, kad kuo anksčiau pradėtume eiti Kristaus kančios kelią, kol ne tiek daug turistų. Daugybė piligrimų kasdien eina Kryžiaus kelią maldoje sekdami Jėzų. Kančios stotis ženklina koplyčios, kolonos, mūro įrašai. Po Kryžiaus kelio pasiekėme Kristaus kapo ir Prisikėlimo baziliką. Čia Jėzus mirė nukryžiuotas ir buvo palaidotas uoloje iškaltame kapo rūsyje, trečią dieną prisikėlė. Įėjus į baziliką, dešinėje pusėje esantys laiptai veda į Golgotos koplyčią. Nukryžiavimo altorius stovi ant Golgotos uolos. Po altoriumi sidabrinis diskas ženklina vietą, kurioje stovėjo Kristaus kryžius. Panirę maldoje laukėme ilgą eilę, kol priėjome prie altoriaus. Kiekvienas norėjome paliesti vietą po altoriumi, kurioje stovėjo kryžius.

Šeštąją kelionės dieną lankėmės prie Raudų sienos. Paprotys melstis prie Raudų sienos – labai senas, gal siekia net imperatoriaus Konstantino laikus. Maldininkai žydai atvykdavo iš tolimiausių kraštų. Prašymai šiandien, kaip ir anksčiau, surašomi ant mažų lapelių ir įkišami į plyšelius sienoje. Visi prisideda prie Raudų sienos link plūstančios minios – kas neturi bėdos, troškimo ar svajonės? Aplankėme Jeruzalės Holokausto aukų ir didvyrių muziejus. Milžiniška salė su plevenančiomis žvakių liepsnelėmis ir tariamais nužudytų vaikų vardais. Gyva, alsuojanti istorija be užmaršties sluoksnio. Nieko neteisia ir nekaltina. Ten aiškiai supranti, kad iš tiesų yra svarbu yra gyventi.


Septintąją kelionės dieną per Judėjos dykumą vykome prie Negyvosios jūros. Ši jūra yra pati giliausia dauba žemės rutulyje. Jūros vandens paviršius yra 423 m žemiau jūros lygio. Druskingumas siekia 32,6 proc. Kaip buvo keista įbridus pajusti, kad sūrus jūros vanduo laiko žmogaus svorį. Buvo juokinga patirti, kad vandenyje gali sėdėti ir skaityti knygą. Sustojimas Ahavos fabrike suteikė gerų emocijų. Pakeliui aplankėme Kumraną, kur buvo rasti pirmieji krikščioniškieji rankraščiai. Per Aravos dykumą vykome į Masadą. Išgirdome apie patį didvyriškiausią ir tragiškiausią žydų tautos istorijos momentą. Ši kelionė emociškai buvo labai stipri. Šiandien Masado tvirtovė lengvai pasiekiama lyno keliu, nors galima kopti ir pėsčiomis į kalną vingiuojančiu keliu. Šių dienų jaunuoliai ir merginos, tarnaujantys Izraelio kariuomenėje, taria priesaiką Masados tvirtovėje prisiekdami ištikimybę savo valstybei.

Paskutinė devintoji diena buvo skirta poilsiui prie Raudonosios jūros arba aplankyti Petrą ‒ įspūdingiausią Jordanijos miestą. Visos kelionės metu patyrėme neįkainojamų neišdildomų įspūdžių. Dėkojame gidei Larisai, kuri Izraelio valstybės istoriją pasakojo su didžiule meile ir pasididžiavimu.

Visi jautėme svetingumą ir dėmesį kelionės metu. Kelionė buvo sklandi, puikiai suplanuota, organizuota. Mūsų padėka Daivai Strolienei, UAB „Excursus“ vadovei. Nuolat stebino kontrastas tarp to, kokia galinga, stipri ir sena žmonijos atpirkimo istorija čia nutikusi, tokia svarbi pasauliui ir šandien bei to, kad vizualiai tos šventos vietos tiesiog šurmuliuoja kaip margaspalvė turgavietė su prekyvietėmis ir kavinaitėmis.

Jeigu mūsų nebūtų lydėjęs dvasininkas, kažin kažin, ar nebūtų mūsų akys nunešę į mažiau svarbius įspūdžius. Kiekvieną dieną mons. Vytautas Grigaravičius aukojo šv.Mišias.

Visa piligrimų grupė kas rytą ir vakarą jungėsi į bendrą maldą. Šiandien neįsivaizduoju kelionės į Izraelį be dvasininko palydėjimo. Dėkojame Prisikėlimo parapijos klebonui mons. Vytautui Grigaravičiui, kad kaip paklusnios avys buvome išganyti Izraelio žemėje.

Piligrimų grupės vardu Aleksandra Bancevičienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015