Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Šeimų bendruomenės svečias - kun. A. Akelaitis (2016-11-10)

Paskelbta: 2016-11-15

Lapkričio 9 d. Kristaus Prisikėlimo parapijos Šeimų bendruomenės svečias ir pašnekovas kunigas A. Akelaitis. Susitikimo įvadas žadėjo kažką panašaus į motyvacinį seminarą „Kodėl verta tikėti?“

Nenuostabu, kad dalyviams kilo klausimų: „Kaip žinoti, ar teisingai tiki?“, „Kokių galime gauti bonusų?“. Susitikimui tai suteikė šiuolaikiškos visuomenės autoironišką nuotaiką.

Kunigas paminėjo mums gerai suprantamas lyderio savybes – dėti pastangas ir naudoti kompetencijas tikslui pasiekti. Kun. A. Akelaičio teiginys, kad tikėjimas reiškia būti Kristaus mokiniu, davė pagrindo asociacijoms ir mintims. Iš vaikų sunku reikalauti motyvacijos (pvz. gerai mokytis), nes jų gyvenimo patirtis per trumpa ir neįrodo pastangų atsiperkamumo. Krikščionims pažadėtos dangaus karalystės, nuodėmių atleidimo ir amžino gyvenimo kunigas mums irgi negalėjo garantuoti (o kas galėtų?). Taip, kartais mes, kaip tie vaikai, laukiam iš dangaus saldainio už atliktus namų darbus.

Kun. A. Akelaitis pavadino tai magija. Tikėjimą tapatinant su mokymosi iš Kristaus, jo pavyzdžio sekimo, jo užduočių vykdymo procesu atsiveria du būdai: 1. Suformuoti įpročius ir įgūdžius, kurie leistų greitai ir efektyviai pritaikyti gebėjimus nekvestionuojant ir nemodeliuojant rezultato. Gal ir klystu, bet mano manymu, senoji tikybos mokykla pernelyg rėmėsi įpročių formavimu: „eik į bažnyčią, melskis, klupėk ir neklausk, kam ir kodėl“. 2. Mėgautis procesu.

Šiuolaikinė Bažnyčia jau kuris laikas stengiasi parodyti džiaugsmingą tikėjimo pusę (Evangelii Gaudium). Nors pranešėjas pasišaipė iš tikinčiųjų bandymo būti laimingesniais, bet pateikė tikėjimo palyginimų su šeima, menu. Kur veikla įtraukia dalyvį, žadina smalsumą procesui, o ne rezultatui. Ko gero veiksmingesni abu būdai kartu, negu alternatyvoje. Bet čia derėtų baigti ieškoti panašumų tarp tikėjimo ir mokymosi proceso, nes gali kilti nesusipratimų.

Kunigas Akelaitis išsakė mintį, kad tikėjimas turi silpną motyvaciją, bet stiprų ryšį su mokytoju - Jėzumi. Ryšį svečias pavadino įsipareigojimu. Kilo diskusija, kaip traktuoti santykį su Kristumi? Ar laikyti jį Dievu, kuris turi tėviško autoriteto, Visagalio Viešpaties įvaizdį ar vadinti broliu, kaip vieną iš mūsų - žmonių, tik daug tobulesnį ir turintį dievišką prigimtį? Ir kiek tai lemia mūsų įsipareigojimą?

Lauksime tęsinio.


Bendruomenės narė Ieva

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015