Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Gedulo ir vilties dienos paminėjimas (2008-06-14)

Paskelbta: 2008-06-16

 

Birželio 14 d. Tautos šventovėje buvo iškilmingai paminėta Gedulo ir vilties diena. 18 val. šv. Mišioms vadovavo vyskupas emeritas J. Preikšas, koncelebravo parapijos klebonas mons. V.Grigaravičius ir kun. V. Brusokas. Šv. Mišiose skambėjo giesmės atliekamos Vilniaus arkikatedros choro (vadovė ir dirigentė V. Savickaitė – Paciūnienė).

Homilijoje vyskupas priminė tautos Golgotos laikus, kai 1940 m. Lietuvą pasiglemžė sovietai. Po metų nuskriejo šiurpi žinia - veža. Kas veža? Ką veža? Už ką veža? Kur veža? Atsakymas vienas – veža lietuvius, o jų kaltė – jų nekaltumas. Tik tikėjimas stiprino, neleido palūžti, leido turėti vilties sugrįžti į Lietuvą.

Ką parodė tautos tragedija? Visų pirma tai, koks baisus žmogus, kai iš savo širdies išvaro Dievą. Antra pamoka – negalima pamiršti mūsų tautos istorijos. Ir dar vienas momentas – dauguma tremtinių tapo kankiniais, nes tragiškai žuvo už tėvynę, už tikėjimą. Nors jie nepaskelbti šventaisiais, tačiau melsdamiesi už juos, prašykime sau tikėjimo meilės vilties ir laisvės. Maldaukime, kad Dievas paskatintų visus eiti, kaip ėjo jie – aukštos doros, tikėjimo, neblėstančios artimo meilės keliais.

Po palaiminimo klebonas pristatydamas A. Dvoržak Mišias „Stabat Mater“ kalbėjo, kad birželio 14-oji į Tėvynės širdį įsirėžė skaudžiu, neužgyjančiu randu, kuris, kaskart atsinaujinęs, verčia naujai įvertinti ir išgyventi tų dienų kraupius įvykius. Įvertinti ir pamastyti, ką aš darau, kad tie laikai nepasikartotų, kaip aš gyvenu, kokias vertybes branginu, kas man yra Tėvynė Lietuva? Monsinjoras kalbėjo: „Mes privalome kalbėti apie lietuvių patirtą siaubą, kuriam nėra jokių pateisinimų ir nebus jokio išpirkimo. Mes privalome tai perduoti iš kartos į kartą, kad patirti, išgyventi baisūs laikai skatintų būti budriais, nepasiduoti jokioms provokacijoms, kurios įstumtų Lietuvą į panašią vergiją. (...)
Tegul praeitis pasibeldžia į kiekvieno mūsų sąžinę, tegul primena kokia išdavysčių, kompromisų ir atsitiktinumų kaina išliko mūsų Tėvynė Lietuva. Su didžiausia pagarba žemai nulenkiam galvas prieš tuos, kurie nepaisant žiaurių represijų, išsaugojo brangų lietuvišką žodį, kalbą, meilę Dievui ir Tėvynei“.

Po to monsinjoras pristatė Mišių „Stabat Mater“ atlikėjus: Aistę Širvinskaitę, Raimondą Janutėnaitę, Mindaugą Zimkų, Egidijų Dauskurdį, Vilniaus katedros chorą, vadovę ir dirigentę Violeta Savickaitę – Paciūnienę, vargonininką Bernardą Vasiliauską. 

Iš lėto, pamažu, lyg nedrąsiai tyrinėdami aplinką, pasigirdo pirmieji vargonų garsai, kurie greitai virto galingu srautu užtvindžiusiu bažnyčios erdvę. O kai prie jų prisijungė atlikėjų balsai, rodos, nebeliko vietos net orui įkvėpti. Žmonės sėdėjo susikaupę, susimąstę, įsijautę į iškilmingų garsų jūrą.

Neabejoju, kad visi susirinkusieji širdimi pritarė mons. V.Grigaravičiui, kuris nuoširdžiai padėkojo atlikėjams už nuostabias akimirkas, vyskupui J. Preikšui už šv. Mišių auką, homiliją, koncerto rėmėjams – Seimo narėms V. V. Margevičienei ir R.Juknevičienei, Čekijos Respublikos ambasadoriui Lietuvoje J.E. Alois Buchtai.

                                                          Birutė Vasylienė                            





Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015