Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Gavėnios rekolekcijos parapijoje. Atsinaujinimo diena (2016-03-19)

Paskelbta: 2016-03-21

Šiais metais Gavėnios rekolekcijos parapijoje prasidėjo kovo 18 d., 9.00 val., šv. Mišiomis moksleiviams, o 17.10 val. klebonas mons. Vytautas Grigaravičius paskelbė rekolekcijų pradžią parapijos bendruomenei. Jos buvo pradėtos bazilikoje himnu į Šventąją Dvasią ir Kryžiaus kelio apmąstymu.

18.00 val. šv. Mišioms vadovavo vikaras. kun. Linas Šipavičius. Per homiliją jis kalbėjo, kad artėjant šv. Velykoms šv. Mišių skaitiniuose atsispindi vis labiau aštrėjantis konfliktas tarp žydų ir Jėzaus. Šios rekolekcijos ypatingos tuo, kad sutapo su trečiuoju mėnesio penktadieniu, kai mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje vyko 24 valandų Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Todėl po šv. Mišių tikintieji galėjo pabūti artumoje su Viešpačiu. Šeštadienio rytą adoracija baigėsi šv. Mišiomis, kurioms vadovavo klebonas mons. V. Grigaravičius. Kadangi ši diena sutapo su šv. Juozapo iškilme, homilijoje klebonas atkreipė dėmesį į Juozapo paklusnumą Dievui, į jo kantrybę, įsiklausymą, Dievo valios vykdymą, ko mums dažnai trūksta.


Šeštadienį, 13.30 val., bazilikos konferencijų salėje prasidėjo Atsinaujinimo dienos popietė. Ją pradėjo klebonas, sakydamas, kad esame pripratę prie to, kad rekolekcijų metu pakviečiamas pamokslininkas, kuris aukoja šv. Mišias, sako pamokslus, o tikintieji išklauso, grįžta namo, ir viskas tuo baigiasi.

Rekolekcijos – tai pabuvimas kartu, tai Viešpaties šlovinimas, tai tikėjimo liudijimas, tai siekis atsinaujinti, perkeisti širdį, iš naujo atsigręžti į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Per jas svarbu įsidėmėti bent keletą išgirstų minčių, jas kontempliuoti, prisitaikyti ir jomis gyventi. Antra, reikėtų pasistengti apnuoginti savo širdį, paklausti savęs, kas aš esu, ko siekiu, koks mano gyvenimo tikslas. Tai, kad mes atėjome čia – jau geras ženklas. „Negalvokime apie nepadarytus darbus, pašvęskime šią popietę bendrystei”, – kvietė dvasiniam susikaupimui klebonas.


Po šios įžangos žodis buvo suteiktas vikarui, Šv. Rašto žinovui, kun. Linui Šipavičiui, kuris kalbėjo apie Eucharistiją. Vyko klausimų - atsakymų valanda.

Vėliau klebonas kalbėjo apie Švč. Sakramento adoracijos reikšmę. Jis pasidalijo patirtimi, kai, klebonaujant Jonavoje, buvo įsteigta nenutrūkstamos adoracijos koplyčia, pasijautė žmonių aktyvumas Bažnyčios gyvenime, padaugėjo adoruotojų.


Po giesmės „Šlovink Viešpatį ir šventą vardą Jo“ savo liudijimu apie adoraciją dalijosi Marijos radijo prezidentė Egidija Vaicekauskienė.

Pirmą kartą su adoracija ji susidūrė Jonavoje, kai klebonu buvo paskirtas mons. Vytautas Grigaravičius. Jaunas energingas kunigas greit patraukė žmonių dėmesį: po 3-4 mėnesių bažnyčia buvo pilna tikinčiųjų. Nauja buvo tai, kad penktadieniais po šv. Mišių vyko Švč. Sakramento adoracija. „Adoracija darė didelį poveikį, ir aš suvokiau, kad tai kažkas ypatingo“, - kalbėjo Egidija. Vėliau nebepakako šių penktadienio adoracijų. Atsiradus naktinei adoracijai, ji pasiimdavo du vyresniuosius vaikus ir eidavo į naktinę adoraciją. Tai labai stipru. Nors išbūti per naktį labai sunku, bet po to jautiesi labai gerai. Vėliau 2004 m. ji pradėjo organizuoti Švč. Sakramento adoraciją Rumšiškėse.

Marijos radijo prezidentė Egidija Vaicekauskienė, kaip adoruotojo pavyzdį priminė Arso kleboną, kuris tris valandas prieš Mišias skirdavo maldai, ir pas jį plūsdavo minios žmonių (valdžia net nutiesė į šį mažą miestelį geležinkelį).

Priminė Senojo Testamento moteris – Juditą ir Esterą, kurios prieš atlikdamos žygdarbį karštai meldėsi Dievui ir susilaukė pagalbos. Naujajame Testamente taip pat galima atrasti daug pavyzdžių. Priminė apaštalą Petrą, kaip Jis pirmiausia paklusniai dienos metu užmetė tinklą (kas visai nerealu: naktį nesugavus žuvies, sugauti dieną!), didžiausiai nuostabai sugavo daugybę žuvų ir po to viską palikęs nusekė paskui Jėzų. Pavyzdžiu mums yra Marija: ji adoravo, kai įsčiose nešiojo Jėzų, kai stovėjo po Jo kryžiumi. Prisiminkime Kalkutos Motina Teresę: seserims nusiskundus, jog sunku, jog nespėjančios, ji liepė joms vietoj pusvalandžio adoruoti valandą.

Marijos radijuje taip pat įsteigta koplyčia, kur vyksta adoracija, ir tai tikrai padeda sprendžiant daugelį klausimų. Svarbiausia nepralenkti Dievo plano, pajusti, kada pats gali spręsti, o kada reikia išlaukti. Kad Lietuva stiprėtų, vienintelis ginklas – būti su Dievu. Mes turime Šiluvą. Tik turime atsiminti Marijos duotą žinią: „Čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Tegul visada būna garbinamas ir šlovinamas mūsų Viešpats Jėzus Kristus. „Ne mūsų veiksmai keičia pasaulį, bet mūsų sustojimas prie Viešpaties kojų“, – baigė nuoširdų liudijimą Egidija.

Vėl sekė giesmė „Nebijok, esu su tavim“ . Šlovinimo giesmes atliko parapijos vargonininkas Ramūnas ir Sumos choro giesmininkai.

Po pertraukos klebonas komentavo popiežiaus Pranciškaus homiliją “Būti krikščioniu reiškia vykdyti Dievo valią”, iliustruodamas konkrečiais pavyzdžiais iš mūsų gyvenimo. (2016 02 23 d.)


Toliau pranešimą „Išorinis ir vidinis tikėjimas“ skaitė Filosofijos mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto, Humanitarinių mokslų fakulteto lektorė, radijo laidų vedėja, dvasinės ekologijos propaguotoja Bronė Gudaitytė.

Ji kalbėjo, kad svarbiausia Jėzų sutikti, nes apie Jį galima daug skaityti, daug kalbėti, bet nesutikti. Dr. Bronė Gudaitytė priminė frazę: „Ar Žmogaus Sūnus beras tikėjimą?“ Modernus žmogus laiko save pačiu Dievu, todėl netiki į Dievą, nebando Jo ieškoti. Kaip patikrinti santykį su Dievu, nes yra daug dalykų, kuriuos laikome tikėjimu. Kai susitinki su Dievu, jauti, jog kažkas atsitiko, nes Dievas perkeičia tavo širdį, kaip tai atsitiko su apaštalu Pauliumi. Tikėjimas – tai kažkas ištinka, tai gyvenimo prasmės ieškojimas. Netikintis nemąsto apie gyvenimo prasmę, nes šią malonę suteikia tik Dievas. Šie metai yra Dievo Gailestingumo metai, todėl Dievą sutikti galime ten, kur reikia Jo gailestingumo, nes Jis ateina į mūsų gyvenimus kaip Gailestingumas. Jis pradeda veikti mumyse nuo tos vietos, kur tu gailiesi. Jėzus kviečia mus tikėti Juo, ir turėsime amžinąjį gyvenimą. Deja, mes dažnai tikime visai ne tuo, kuo reikia. Kai sutinki Jėzų, gyvenimas įgauna visiškai kitą prasmę.


Apaštalas Paulius, sutikęs Jėzų, sako: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo“ ( Fil3, 8). Mes turime ne vien adoruoti, šlovinti, bet ir rodyti darbais – apiplėšti savo savanaudiškumą, egoizmą ir rodyti gailestingumą, kokį rodė Jėzus.

Kiekvieną kartą, suklupę prie Viešpaties kojų, klauskime savęs: „Kas man yra Jėzus? Ar tikėjimas yra svarbiausia mano gyvenime? Gal gyvenu tik dėl daiktų, savo malonumui ir Dievo man nereikia?“ Prašykime tikėjimo dovanos, žiūrėkime į Jėzų, nes tik taip galime tikėtis išsilaikyti gyvenimo paviršiuje. Apaštalas Petras taip pat, kol žvelgė į Jėzų, ėjo audringu vandens paviršiumi, o kai nuleido akis, pradėjo skęsti.

Išklausius pranešimą, klebonas dar kartą pakvietė susikaupus peržvelgti savo širdies reikalus, atlikti atgailą, kad tyromis širdimis sutiktume Šv. Velykų rytą. Popietė baigėsi giesme „Dieve, arčiau Tavęs!“


17.00 val. bazilikoje vikaras kun. Julius Grigonis vedė katechezę apie Atgailos sakramentą: priminė nuodėmės kilmę, svarbiausias atgailos dalis ir pakvietė nuoširdžiai išpažinčiai. Po to prie išstatyto pagarbinimui Švč. Sakramento klebonas vadovavo Graudžių verksmų pamaldoms.


18.00 val. šv. Mišioms vadovavo  ir pamokslą sakė rekolekcijų vadovas Švč. Sakramento koplyčios rektorius teol. lic. kun. Jonas Stankevičius.

Sveikindamas susirinkusius, kun. Jonas kalbėjo, kaip greit prabėgo Gavėnios laikas, ir jau nuo pirmadienio pradėsime švęsti Didžiąją savaitę, per kurią pasiruošime sutikti Šv. Velykas – mūsų Viešpaties Prisikėlimo šventę. Kun. Jonas retoriškai klausė: „Ką duoda mums šv. Velykų šventė? Jėzau, ką duoda mums Tavo Prisikėlimas?“ ir atsakė: „Amžinąjį gyvenimą!” Be Velykų nėra ateities, nėra gyvenimo Dieve. Jei nebūtų Prisikėlimo – tuščias mūsų tikėjimas. Kiekvienas tikintysis nori būti prikeltas, nori būti kartu su dangiškuoju Tėvu. Jūs, tėvai, taip pat norite, kad vaikai būtų su jumis, kad ateitų, paskambintų. O Dievas nori, kad mes visi būtume kartu su Juo, Jo namuose, Jo šeimoje, Jo artumoje. Štai kodėl minime mirusiuosius, lankome jų kapus, meldžiamės už juos, nes tikime, kad jie gyvi Dievo artumoje.

Didžioji savaitė – tai dvasinis pasiruošimas Šv. Velykoms, tam ir skirtos rekolekcijos. Ruošiame atnaujinti širdį, o ne rūpinamės tuo, kaip papuošime stalą, nudažysime margučius, pasveikinsime artimuosius. Tegul šie rūpesčiai nueina į antrą planą, o ne atvirkščiai. Dvasiniam pasiruošimui nepakanka ateiti į Mišias, išklausyti Dievo Žodį, pamokslą. Reikia atlikti sąžinės sąskaitą, gerą išpažintį, susitaikyti su Dievu, savimi ir artimaisiais, atlikti gerą darbą. „Linkiu stiprybės, kantrybės, ištvermės einant išganymo keliu, ruošiantis pasveikinti Kristų. Ar Jis man yra garbės Karalius, Aukščiausiojo Sūnus? Čia telpa viskas, visas mūsų tikėjimas“, – baigė pamokslą rekolekcijų vadovas. Šios išsakytos mintys raudona gija ėjo per visus pamokslus, įgaudamos vis kitokį atspalvį.


(Išsamiau apie Gavėnios  rekolekcijas kviečiame skaityti  laikraštyje "Prisikėlimas"  balandžio mėn.)

Kristaus Prisikėlimo parapijos Pastoracinės tarybos narė B. Vasylienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015