Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Advento rekolekcijos parapijoje (2015-12-20)

Paskelbta: 2015-12-21


Šiais metais Advento rekolekcijos prasidėjo gruodžio 19 d., šeštadienį, 18 val., ir baigėsi gruodžio 20 d. sekmadienio vakaro šv. Mišiomis. Jas vedė Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) klebonas Virginijus Birjotas, kuris pasakė šešis pamokslus.

Pirmiausia norėčiau trumpai priminti, kas yra rekolekcijos ir kam jos skirtos. Tarptautinių žodžių žodyne jos apibūdinamos taip: rekolekcijos (lot. recollectio – vidinis susikaupimas), katalikų bažnyčioje – kompleksas religinių apeigų, kurių tikslas yra padėti tikintiesiems susikaupti ir morališkai atsinaujinti; vyksta periodiškai arba prieš svarbias religines šventes. Anot kun. Arūno Simonavičiaus, rekolekcijos – tai metas, kai meldžiantis ir su vadovo pagalba peržiūrimas tam tikras nueitas dvasinio gyvenimo kelias bei pramatoma į ateitį keletas darbų, kaip tobulėti. Jų nauda – gyvenimo ritmingumas, dvasinis brendimas, įžvalgumas sau.

Taigi rekolekcijos, kai atsitraukiame iš įprastinės veiklos, susitelkiame tik dvasiniam gyvenimui. Šiuolaikinis žmogus nuolatiniame bėgime kaip voverė sukasi rūpesčių verpete, ir tai jį atitolina nuo Dievo, Žodžio įsiklausymo, dvasinės ramybės. Žmonės mano, jog Dievas yra toli ir Jam mūsų problemos nerūpi. Iš tiesų Dievas visada yra šalia su mumis, nors per darbų gausą mes to nejaučiame. Todėl reikia pasitraukti iš triukšmingos įprastos aplinkos ir pasinerti į maldą, kontempliaciją, tylą. Vadinasi, rekolekcijų metu nepakanka, kaip įprasta sekmadienį, ateiti vieną kartą į bažnyčią, o sugrįžus vėl pasinerti į nepabaigiamų darbų virtinę.Rekolekcijų metu patartina išklausyti bent tris pamokslus, namuose atrasti laiką bei ramią vietelę, kur galima būtų susikaupti, apmąstyti Mišių metu išgirstą Dievo Žodį, kunigo pamokslą, jo patarimus.

Per šias Advento rekolekcijas daug gerų patarimų, minčių pamąstymui išgirdome iš kun. Virginijaus lūpų. Jis kalbėjo, jog Adventas kviečia apmąstyti Viešpaties atėjimo slėpinius. Mes turime atsiminti ir kitus asmenis, dalyvavusius šioje paslaptyje, – tai Zachariją ir Elzbietą, Joną Krikštytoją, Mergelę Mariją ir jos sužadėtinį Juozapą, Simeoną ir pranašę Oną. Pagal Sukūrimo planą žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tačiau dėl nuodėmės tapome nebepanašūs į Dievo paveikslą. Štai kodėl įvyko Įsikūnijimas ir Kalėdos. Nepavykus pirmajam planui, Dievas nutarė pats pasirodyti ir padėti žmogui tapti Dievo vaiku. Šv. Ireniejus sako: „Dievas sukūrė vieną tokį kaip mes, norėdamas, kad kiekvienas taptume toks kaip Jis.” Jėzus iki galo išgyveno Dievo Sūnaus gyvenimą ir mokė, kaip išsaugoti nuolankią meilę Dievui, kaip Tėvui, nuolankų pasitikėjimą ir visišką atsidavimą Tėvo valiai. Jėzus parodė mums, kaip teisingai išgyventi savo žmogiškumą. Taigi artėjančios Kalėdos – tai žmogaus pakylėjimas, tai savo dieviškumo suvokimas, tai supratimas to, kad tikėjimas nėra prabanga, bet būtinybė ir poreikis.

Galiausiai Kalėdomis remiasi kiekvieno žmogaus orumas ir brolybė su kitais. Kalėdos yra žmogaus šventė, nes tai Dievo šventė. Laukiamas Kūdikėlis mus moko, kad visas dienos valandas turime išgyventi kaip šventieji, nes visos jos yra svarbios, jose gali glūdėti dieviškasis įkvėpimas. Adventą, kaip įprasta, priimame kaip džiugų lūkestį. Tačiau į jį galime pažvelgti ir kaip į gilesnį Dievo pažinimo laikotarpį.

Kun. Virginijus pateikė kai kurių menininkų mintis apie Dievą. Antai dailininkė tekstilininkė Salvinija sako, kad jai Dievas visą laiką yra tas pats, tik būnant vaiku ne viską supranti. Tik dabar subrendusi suprato, kad Dievas vedė visą gyvenimą. Teatro ir kino aktorius Valentinas Masalskis tvirtina, kad jo vaikystės Dievas susijęs su dviem paveiksliukais, kurie buvo pakabinti prie bobutės lovos. Dievas jam buvo viskas, kas priminė bobutę: tai jos spintelė, kuri buvo pilna maldaknygių, jos skarelės. Pagaliau Dievas buvo atlaidai, į kuriuos vykdavo su tėvais. Dievas buvo Velykos, Kalėdos, kai eidavo išpažinties. Bręstant Dievas išaugo, tapo paslaptimi, kurios aktorius nesistengia įminti, tik stebi, ką Jis daro su juo ir pasauliu.

Kino režisierius Audrius Stonys nuoširdžiai pasidalija, kad jame taikiai sugyveno ateistas ir giliai tikintis katalikas. Mat mokykloje buvo atsakingas už ateistinį auklėjimą, o Kelmėje, kur gyveno seneliai, eidavo į bažnyčią patarnauti Mišioms, pas vaistininkę Eugeniją slapta mokėsi Katekizmo.

Aktorius ir dailininkas Povilas Budrys prisimena, kad Dievo įvaizdis vaikystėje buvo susijęs su baime. Esminis skirtumas tarp vaikystės ir dabarties – tai vėliau atėjęs suvokimas, kad Dievas yra meilė, kad Jis priima mus tokius, kokie esame, o ne viską matanti, teisianti ir baudžianti akis, kurią vaikystėje matė bažnyčioje. Neabejotinai ir mūsų Dievo pažinimas, kaip minėtų meno atstovų, yra kintantis, dinamiškas. Viešpats kiekvieną mūsų pašaukia individualiai, skirtingu būdu pakviečia sekti Juo.

Šis liturginis Advento laikas dėl Viešpaties kvietimo ir mūsų sąmoningo atsiliepimo gali pavirsti gražiu religiniu įvykiu. Tad atidžiau pažvelkime į savo sielų gelmes, padėkokime, pagarbinkime, atsiprašykime ir tik tada su tyra malda prašykime, kad per Betliejaus slėpinį Dievas leistųsi dar labiau atpažįstamas. Atminkime, kad be Dievo pagalbos mes nieko negalime, todėl leiskime Jam veikti. Išnaudokime Jo dovanotą laisvę tinkamai Jį išgirsti, Jam atsiliepti ir Jį sekti.

Nuoširdžiai dėkojame kun. Virginijui Birjotui už prasmingus pamokslus, gautus patarimus ir pamokymus.

 

 Pastoracinės tarybos narė  B. Vasylienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015