Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Parapijos šeimų bendruomenės piligrimai - Portugalijoje ir Ispanijoje (2015-10-06)

Paskelbta: 2015-10-06


Visada džiaugsmingai laukiu tokių maldingų kelionių, kurios sielą ir kūną pripildo palaimingo buvimo su Viešpačiu ir kartu esančiais žmonėmis. Mintys nuskaidrėja, žvilgsnis šviesėja, širdis gerumo pilna palieka. Po visokių stuburo skausmų neišgijimo su šiokia tokia baime, bet troškimu keliauti į šventas vietas, važiuoju dar pavasarį pažadėtą kelionę Ispanijon ir Portugalijon. Mus lydi Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius ir gidas Audrius Žalakevičius.

Ir taip rugsėjo 15 d. dvidešimt karštų širdžių ir kūnų skrendame į Barseloną. Vakare vaikštinėjame Barselonos centrine pėsčiųjų gatve iki Kolumbo paminklo.


Kitas rytas ir diena Katalonijos sostinėje Barselonoje. Šv. Mišias šv. Dorotėjos bažnyčioje aukoja monsinjoras Vytautas. Po pamaldų pakylėti važiuojame į senamiestį apžiūrėti Šv. Šeimynos ( Sagrada Familia) baziliką architekto Antoni Gaudi šedevrą. Ši bazilika didžiausia Barselonos įžymybė ir vienintelė tokia visame pasaulyje. Architektas A. Gaudi prie šio projekto dirbo nuo 1884 m. iki pat mirties 1926 m. Ji buvo ir dabar tebėra išlaikoma iš žmonių suaukotų pinigų. Architektas yra ir palaidotas savo kurto šedevro, Šv. Šeimynos bazilikos kriptoje. Nuo 2005 m. ši bažnyčia įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldą. Aprašyti ir apsakyti šio stebuklo neįmanoma, reikia pamatyti.

Po didelio įspūdžio ir aikčiojimo A. Gaudi kūryba, sekančią dieną keliaujame į švenčiausią Ispanijos vietą – Monserato kalną ir jame esantį vienuolyną, pastatytą ant uolų 725 m. aukštyje. Širdis stoja nuo patirto įspūdžio – kalnų grožio, vienuolyno didybės, Juodosios Madonos su kūdikėliu iškeltos virš altoriaus, nenusakomo poveikio. 1844 m. popiežius Leonas XIII paskelbė ją Katalonijos globėja. Kylame funikulieriumi 500 m. aukštyn ir dar lipame prie šv. Jono grotos, kur vėl malda skverbiasi iš gilios širdies.

Prieš 20 metų su VDU Katalikų teologijos fakulteto studentais teko būti pirmoje piligriminėj kelionėje, ir lankytis Monserate. Tuomet, tekant saulei, keliese ėjome apie 4 val., ieškodami oranžinių ženklų kurie per akmenis, per miškus, per brūzgynus rodė kelią į šv. Jeronimo grotą. Sielos apsivalymas iki nesustabdomų ašarų tekėjimo išlikęs iki dabar. Einame trise - aš su vyru Romu ir puikiausiu gidu Audriumi. Jo ramus pasakojimas, žinių išklotinė ir vertinimas savo sielos potyryje visiems piligrimams glosto širdį.

Kiekvieną dieną Monserato bazilikoje 13 val. berniukų choras gieda grigališkąjį choralą, klausomės pasigėrėdami. Dalyvaujame šv. Mišiose , kurias koplyčioje aukoja mons. V. Grigaravičius. Po šv. Mišių lipame prie Juodosios Madonos (vienuolyno šventosios) ir menkai minutėlei suklumpame kiekvienas su savo dėkingumu ir prašymu. Paskui degame žvakių alėjoj savo žvakutes.


Vakare einame Kryžiaus kelią. Monsinjoras keliais prasmingais sakiniais mus kiekvieno kryžiaus stotyje pamoko labai prasmingų Dievo siunčiamų tiesų. O esmė ta, kad  kryžių nešti turime kiekvienas. Mes turime žinoti ir suvokti kryžiaus esmę, jo lengvumą ir sunkumą ir atgailauti – kas veda mus į išganymą.

Kitos dienos ankstų rytą klausomės vienuolių atliekamo grigališko choralo, dalyvaujame šv. Mišiose koplyčioje, kurias aukoja mons. Vytautas, su lengvumu širdyje apmąstome rožinio slėpinius, kur mūsų dvasios vadas moko dėkoti, suprasti, mylėti, nešti Jėzaus ir savo kryžių.

Popiet išvykstame į Manresą – šv. Ignaco Lojolos atsivertimo vietą. Kita dieną – ilga ir įspūdinga kelionė į Madridą. Už lango gėlės, kalnai, miesteliai, sieloje – giedra, gerumas, džiaugsmas. Naktinis Madridas. Mielas šurmulys, šviesos, gatvės muzikantų koncertai.


Nejučiomis sulaukiame dienos, kai važiuojame į Portugaliją Fatimos link. Pakeliui sustojame Tolede – šv. Teresės Avilietės mieste. Nuo šv. Teresės gimimo mus skiria ir vienija 500 m. Miestas Toledas yra įkurtas šv. Teresės senelio tolediečio Jono Sančeso, žydo atsivertusio į krikščionybę. Miestas yra trijų tradicijų - krikščioniškos, musulmoniškos ir žydiškos mišinys, čia katalikai, žydai ir musulmonai gyveno pagal savo įstatymus ir papročius.

Fatima. Vakaras. Žvakių kelias su giesme Ave Marija ir rožinio malda. Fatimos Švč. Mergelės statulą pagarbiai neša vyrai ant pečių. Nesimiega. Rytas. Šv. Mišios aikštėje viso pasaulio maldininkams. Lietuvaičiai po šių šv. Mišių eina į koplyčią, kur bus aukojamos dar vienos šv. Mišioms sava kalba. Vėlų vakarą meldžiuosi eidama keliais specialiame take. Visai nesunku! Ir vėl tūkstantinė procesija žvakių šviesoje, maldoje, giesmėje. Bažnyčioje, kuri remontuojama, aplankome Švč. M. Marijos Apsireiškimą mačiusių piemenėlių palaikus, kurie mirė 1919 m. siautusios gripo epidemijos metu.


Kitą - aštuntąją dieną, grįžtame į Ispaniją. Atvykstame į Albą de Tormes, šv. Teresės Avilietės mirties vietą. Aplankome jos relikvijas. Šv. Teresė Avilietė – Bažnyčios mokytoja, vienuolė mistikė, įsteigusi 17 vienuolynų. Sužinome apie XVI a. ispanų šventųjų kolonas – šv. Kryžiaus Jono, Ignaco Lojolos, Teresės Avilietės, Tomo Kempiečio. Gėrimės krašto vaizdais – kalnais, uolomis, žaluma, gražiai sutvarkytais miesteliais ir, aišku, šventaisiais.

Lankomės Salamankoje. Salamanka – nedidelis miestas, kur yra įmintos šv. Teresės pėdos, namas, kuriame ji gyveno. Šv. Teresė paskatinta jėzuitų, parašė Steigimų knygą. „Mano broliai tie, kurie klauso Dievo Žodžio ir Jį išpažįsta, vykdo Jo valią“, - taip kalba šv. Teresė Avilietė.

Kelionės pabaiga San Sebastiane – tai baskų regiono kurortas, kuriame ir žiemą, ir vasarą vyksta įvairūs renginiai. Šiomis dienomis vyko Tarptautinis kino festivalis. Įstabaus miesto centre, esančio prie Atlanto vandenyno, Biskajos įlankoje, ant vieno iš priešais esančių tūkstančių kalnų žvelgia į mus žmoniją laiminančio Viešpaties skulptūra. Mūsų kūnus plauna ir gaivina Atlanto vandenyno bangos. Vaikštome siauromis senamiesčio gatvelėmis, ragaujame austrių iš geldelių ir alyvuogių su citrina.


O siela raminasi Ignaco gimtajame Lojoloje Šventojo vardo bazilikoje, muziejuje. Bazilikos šoninėje navoje kalbame rožinį, džiaugiamės Dievo duotu buvimu čia, lyg pateptu šv. aliejumi jau mintis gename į Lietuvą.

Skrendame sekmadienio naktį į Vilnių, plojame sėkmingai nusileidusiam lėktuvo pilotui ir važiuojame į Kauną, palikdami sostinėje gidą Audrių. Nuoširdžiai dėkodami gidui Audriui ir monsinjorui Vytautui atsisveikiname visi.

Te išlieka ne tik kelionės džiaugsmingas potyris, gautas šventose vietose, bet ir pasiryžimas grįžus atsiduoti gilesniam Dievo pažinimui.

P.S. Dar prie daugelio neišsakytų įspūdžių – viešbučio seklyčioje žiūrėtos krepšinio varžybos tarp Lietuvos ir Serbijos ir džiaugsmą nešantis krepšininkų iškovotas sidabras Europos čempionate. Dar buvo dainų, giesmių, eilių ir paskutinės vakarienės su vyno taure prie ilgo stalo skrydžio Lietuvon išvakarėse.

                                                Dievo malonių gavusi Olita Dautartaitė
Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015