Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Advento rekolekcijos parapijoje (2013-12-22)

Paskelbta: 2013-12-23


Šiais metais Advento rekolekcijos parapijoje prasidėjo gruodžio 21 d. 18 val. šv. Mišiomis. Jas aukojo rekolekcijų vadovas Vievio Šv. Onos bažnyčios vikaras Povilas Tekorius, koncelebravo alt. kun.  V. Aleksandravičius.

Rekolekcijų vadovo kun. Povilo Tekoriaus homilijos žodžiai liejosi tarsi sraunus kalnų upelis, mintys vilnijo kaip bangelės, vos spėjai jas pagauti, kad galėtum, jomis nusiplovus, tyra širdimi sutikti ateinantį Jėzų. Klausaisi greitakalbe beriamų žodžių, atrodo, viską jau girdėjai apie įsikūnijimą, Juozapo sumišimą, jau žinai, kad Jėzuje meilė įgyja tobulą formą, tačiau viskas nuskamba naujai. Naujai kalba žodžiai, jog Jėzus atėjo nelaukiamas, apie Jį žinojo tik Marija. Jėzus visą laiką mūsų gyvenime pasirodo netikėtai, nelauktai (tai tikra tiesa!). Visada iniciatyva yra iš Dievo pusės. Kai Juozapas norėjo pasitraukti, Dievas padėjo jam apsispręsti. Dievas visada su mumis: Marijos įsčiose, maitindamas minias, laužantis duoną, kai dalijamės auka. Jėzus nusileido iki mūsų, įsikūnijo Marijoje, tapo žmogumi ir išgyveno viską, ką išgyvena žmogus. Jis supranta mus, žino, ką reiškia būti pavargusiam, vienišam, sužeistam. Dievas su mumis. Jis ateina ir ateina į mūsų skurdą, neviltį, kad išgelbėtų mus. Jėzaus Kristaus meilė mums yra konkreti, nors visada netikėta, tačiau stebuklinga.

Sekmadienio rytas prasidėjo Rarotų pamaldomis, kurias vedė klebonas mons. Vytautas Grigaravičius. Šv. Mišias 8 val. aukojo kun. Virginijus Lenkaitis, homiliją sakė rekolekcijų vadovas kun. Povilas Tekorius.

Jis tęsė šeštadienio homilijos mintį, kad Viešpats visada yra su mumis, visada randa būdą ateiti pas mus, nuolat ir nuolat sugrįžti. Kun. Povilas toliau kalbėjo apie Juozapo teisumą, akcentuodamas, kad be Dievo pagalbos ir jis nieko negalėjo padaryti, juo labiau ir mums reikalinga Jėzaus pagalba, net jei viską darome teisingai. Ne patys leidžiame sau būti bažnyčioje, bet Jėzaus vedami ateiname, kad galėtume pagarbinti Dievą, išgirsti Jo Žodį, jungtis į bendrystę su Jėzumi ir tarp savęs. Juozapas buvo teisesnis už kiekvieną iš mūsų, tačiau pakluso Dievo valiai, o ar mes esame tam pasiruošę? Ne savo nuopelnais sugebame daryti gerus darbus, kuriems esame pašaukti, rodyti meilę artimam. Dėka Marijos ištarto „taip“, dėka šv. Juozapo ir visų šventųjų turime galimybę atsigręžti į Viešpatį, atsiduoti Jam, garbinti Dievą ir prašyti išganymo.

9.30 val. šv. Mišias aukojo prof. kan. Robertas Pukenis. Homiliją rekolekcijų vadovas pradėjo sakydamas, kad netikinčiam žmogui kyla daug klausimų dėl Jėzaus prasidėjimo ir Šventosios Dvasios: „Kodėl? Kaip? Ar gali būti? Tik mūsų tikėjimas gali atsakyti į šiuos klausimus. Ar gali Dievas mums ką nors atsakyti? Jis kaip kūdikis nusileido į Marijos įsčias, Jis atėjo į pasaulį ne dėl savęs, bet dėl mūsų. Daugybę kartų Jis žengia į mūsų gyvenimus, bet ar priimame Jį? Primindamas šv. Juozapo sumaištį ir Dievo įsikišimą, kunigas prabilo apie išdavystę, kurią, be abejo, esame patyrę. Tačiau Dievo veikimu, su Jo pagalba kaip Juozapas galime priimti teisingą sprendimą.
Dievas atėjo į pasaulį, nes myli žmogų, ir kiekvienas mūsų turime apsispręsti būti su Juo ne šventinėmis dienomis, bet kasdienybėje. Priimkime Jėzų į savo normalų gyvenimą be apsimetinėjimų, veidmainystės ruošiantis šventei tarsi spektakliui. Jei šventėje nėra šventumo, ar gali būti Kalėdos tikra šventė? Kalėdos jau nebe toli, jos ypatingos šventės, įtraukia net pagonis. Kristus yra toks galingas, kad prie savęs pritraukia visus. Dievas yra stebuklas, kuris sugeba vis iš naujo ateiti pas mus. Jis yra visur,ir mes trokštame Jį matyti. Mums belieka Jam pasakyti „taip“ ir priimti Jį į savo gyvenimą.

Sumos šv. Mišias 11 val. aukojo klebonas mons. Vytautas Grigaravičius. Rekolekcijų vadovas kun. Povilas homiliją pradėjo sakydamas, jog nėra nieko slėpiningesnio už Jėzaus gyvenimą. Iš čia kyla visi nesutarimai. Kaip paaiškinti tiems, kurie su ironija reaguoja į prasidėjimą iš Šventosios Dvasios? Paprasčiausiai atsakant: „Taip, aš tikiu tuo.“ Jei žmogus nėra atviras Dievo veikimui, jis nepajėgus suvokti to, kas nežinoma. Daug ko nesuvokiame, nesuprantame, bet priimame kaip tiesą. Juozapas veikė absoliučiai pasitikėdamas Dievu. Kas būtų, jei Juozapas būtų nepaklusęs? Juk jis nieko nežinojo apie Jėzų, Jo įsikūnijimą jo sužadėtinėje Marijoje. Juozapas daug meldėsi, buvo savyje nurimęs, nutilęs, tik todėl galėjo išgirsti Dievo Žodį, priimti teisingą sprendimą. Jis apsisprendė už visą žmoniją, už mus, už mūsų išgelbėjimą. „Dievas yra su mumis“ – ne buvo, ne bus, o dabar yra, kai įsileidžiame Jį į savo gyvenimą. Ar tikime tuo, ar sugebame šį tikėjimą priimti kaip stebuklą? Ar ne beprotybė ir visiškas absurdas lakstyti po prekybos centrus, jei nenutuokiame, kas yra Kalėdos, jei nežinome, ką švenčiame. Prašykime pasitikėjimo Dievu malonės, kad mūsų tikėjimas virstų gyvenimo centru, apčiuopiamais meilės darbais.

12.30 val. šv. Mišias aukojo kun. Tomas Trečiokas. Homilijoje rekolekcijų vadovas kun. Povilas Tekorius kalbėjo, kad visą šventą Adventą krikščionys raginami nešiotis Dievo ilgesį. Ilgimės to, kas liečia mus, mūsų gyvenimą. Jis nuolat atsikartoja. Šiomis dienomis išgyvenome tai, jog mums reikia Dievo pagalbos, Dievui taip pat reikia mūsų. Jo pašaukimas pasireiškia per kūdikio verksmą. Juk neįmanoma neatsišaukti į šį verksmą. Dievas tikisi, kad Jį priimsime per Jo Žodį. Kaip atrodys, jei kūdikis šauks, o tėvai prieis ir tik žiūrės? Juozapas išgirdo Dievo žodį ir veikė pagal Jo planą. Jei mes atidžiai kaip Juozapas klausysimės, ką mums kalba Viešpats, visada žinosime, kaip teisingai veikti. Iš Juozapo galime išmokti tylos: nė karto jis neprabyla, o tik nuolankiai paklūsta ir vykdo Dievo valią. Daug svarbiau yra klausytis ir atsiliepti. Kiek iš mūsų trokšta susivaldyti, paklusti Dievo planui, Jo valiai? Atsiminkime, mes vieni patys iš savęs nieko negalime, nei vienas negalime sau pelnyti amžinojo gyvenimo. Dievo Žodis yra skirtas ne šventėms, bet kasdienybei, kad išjudintų, kad neverkšlentume, kad atsilieptume į Dievo troškimą bendrystei.

18 val. šv. Mišias aukojo kun. A. Akelaitis. Rekolekcijų vadovas kun. Povilas savotiškai sudėjo visus taškus ir kablelius šešių homilijų virtinėje. Jis kalbėjo, kad tikėjimas prasideda nuo šventės, nuo laukimo. Jis pareikalauja dėmesingumo, susikaupimo, maldos. Kristaus atėjimo metas paženklintas ženklais, kurie rodo, kad Dievas nori išlaisvinti mus iš savo rūpesčių. Kartais mes taip užsiėmę savimi, taip susireikšminę, kad kitam žmogui nėra vietos. Jėzus nebijo būti mažu, kad Jam būtų reikalingas kitas žmogus. Apaštalas Paulius pasakoja apie savo pašaukimą ir parodo, kam jis reikalingas. Taip ir mes esame pašaukti. Jėzus dovanoja mums gyvenimą, prisiimdamas mūsų nuodėmes, išlaisvina mus, kad galėtume priimti kitą. Kol Jėzus gyveno žemėje, buvo puikus moralės mokytojas. Jį nužudė tie, kurie bijojo Jo, kurie galbūt pavydėjo, nes minių minios sekė Jį. Ir jeigu Jėzus tebėra miręs, tai mūsų tikėjimas – melas. Jėzaus prisikėlimas yra svarbus. Jis gyvas, Jis pajėgus išgydyti mus. Evangelijų Geroji naujiena nėra nauja. Apie tai buvo skelbta Senajame Testamente.

Kunigas dar kartą akcentavo Juozapo paklusnumą, pasitikėjimą Dievu. Dievas drąsina ir mus nebijoti parsivesti Mariją į namus, o kartu su ja ateis pats Jėzus. Pats Dievas globoja mus, kartu ir mes esame Dievo globėjai. Joks žemiškas Mesijas neateis, neišgydys, neįkurs laimės karalystės. Visada gyvenkime džiaugsme: „Dievas su mumis, Dievas tarp mūsų“.
Kai kun. Algirdas dėkodamas pakvietė visus iškelti dešinę ranką ir palaiminti kun. Povilą, tuo tarpu jaunimas giedojo: „Tegul Viešpats laimina ir saugo, tesuteikia Jis tau ramybės. Tepripildo tavo širdį meilės ir tepasilieka su tavimi“.

Visų parapijiečių vardu dėkojame kun. Povilui Tekoriui už nuoširdumą, gėrį, atneštą ramybę, už pasėtą širdyse tvirtą tikėjimą, kad Viešpats su mumis, Viešpats tarp mūsų čia ir dabar!


                         B.Vasylienė
Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015