Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Piligriminė kelionė į Romą (2013-12-15)

Paskelbta: 2013-12-17

Gruodžio 10 d. septyniolikos Kauno Prisikėlimo parapijos  pastoracinės tarybos narių bei darbuotojų būrelis, vadovaujamas parapijos klebono mons. Vytauto Grigaravičiaus, išsiruošė į 5 dienų piligriminę kelionę po Romą ir Vatikaną.

Turėjome tikslą aplankyti Romą, kaip katalikybės lopšį bei Europos kultūros ištakos centrą, Vatikane dalyvauti Šventojo Tėvo bendrojoje audiencijoje, pasimelsti pagrindinėse Romos šventovėse, atitrūkus nuo kasdienių rūpesčių advento metu pasisemti dvasinių jėgų, stiprybės, vilties, pagilinti savo tikėjimą, pajusti dvasinę vienybę su viso katalikiško pasaulio žmonėmis. Atskridę į Romą, apsigyvenome Villa Lituania nakvynės namuose, priklausančiuose Popiežiškajai Šv. Kazimiero lietuvių kolegijai. Labai esame dėkingi kolegijos rektoriui, kun. Audriui Arštikaičiui, kuris svetingai mus priėmė ir aprodė kolegiją papasakodamas apie jos istoriją bei dabartį. Šiuo metu kolegijoje gyvena 10 Lietuvos kunigų, studijuojančių Romos universitetuose, ir 3 seserys vienuolės.

Jau pirmąją viešnagės dieną Vatikane dauguma mūsų piligrimų pirmąkart gyvenime su virpuliu širdyje įkėlė koją į didžiulę Šv. Petro aikštę. Ją supa šventųjų statulomis papuošta kolonada ir vainikuoja Šv. Petro bazilika su milžinišku kupolu, baltuojančiu šį vaiskų rytą Italijos dangaus mėlynėje. Ant Bazilikos fasado stūkso galingos pusšešto metro aukščio Kristaus, Jono Krikštytojo ir 11 apaštalų skulptūros.

Turbūt patį stipriausią įspūdį patyrėme per popiežiaus Pranciškaus trečiadienio audienciją: 40 tūkstančių žmonių iš įvairių kontinentų, tautų, šalių, nuo vaikučių iki senyvo amžiaus, iš pat ankstyvo ryto rinkosi aikštėje, trokšdama pamatyti Jėzaus Kristaus Vietininką, išgirsti jo žodžius ir gauti palaiminimą. Koks didžiulis džiaugsmingas šurmulys kilo, kai popiežiaus Pranciškaus automobilis pasirodė aikštėje: stovintieji prie takų tiesė rankas į popiežių, kėlė prie jo savo vaikučius palaiminimui, toliau nuo tako esantys žmonės lipo ant kėdžių, kad nors iš tolo pamatytų Šventojo Tėvo laiminančią ranką, pamatytų jo šypseną nuskaidrintą veidą! Turbūt ne vienam tuo metu per kūną perbėgo jaudulio šiurpuliukai, ne vienas šioje Dievo malonių prisotintoje aplinkoje patyrė ypatingą dvasinį potyrį. Ir kartu maloniai nustebino tokios didžiulės minios pagarbi tyla klausantis popiežiaus Pranciškaus katechezės. Tokiu metu labai stipriai pajunti, kad visa žmogaus esybė veržiasi prie Dievo, kuris žmogų stiprina tikėjimu, guodžia viltimi ir maitina meile.

Svečių namų koplyčioje monsinjoras Vytautas už mus, piligrimus, kasdien aukojo šv. Mišias. Per homilijas monsinjoras pasidalijo popiežiaus Pranciškaus mintimis, pasakytomis audiencijos metu apie Paskutinį Teismą, kvietė apmąstyti Advento laiko prasmingumą laukiant antrojo Jėzaus atėjimo, pajusti Dievo kvietimą ir neatidėlioti susitikimo su JUO, atgręžti veidą į Dievą ir ragino panaudoti šį laiką labdaringiems darbams bei su didžiu pasitikėjimu sudėti savo gyvenimą į Viešpaties rankas.
Ypač įsimintos bei jaudinančios mums ir pačiam monsinjorui Vytautui buvo šv. Mišios, laikomos Šv. Petro bazilikoje esančioje lietuvių koplyčioje: čia jis pirmąkart turėjo garbės vienas aukoti šv. Mišias ir melstis už savo parapijos žmones pačioje katalikybės širdyje – pagrindinėje ir didžiausioje Romos Katalikų Bažnyčios šventovėje.

Išklausę šv. Mišias Vatikano Šv. Petro bazilikos koplyčioje, klebono mons. Vytauto vedžiojami, gėrėjomės šios šventovės, talpinančios 60 000 tūkstančių žmonių, nenupasakojama didybe ir interjero, kurį kūrė Mikelandželas, Rafaelis, Peručis ir kiti geriausi tų laikų menininkai, grožiu. Įėjus į Baziliką, pirmiausia į akis krito po Mikelandželo kupolu esantis ir Baldakimu apgaubtas popiežiaus altorius, kuris stovi virš Šventojo Petro kapo. Apžiūrinėjome aplinkui navose išsidėstytas puošnias koplyčias, pasigrožėjome garsiąja Mikelandželo skulptūra „Pieta“, nišose stovinčiomis garsių dailininkų sukurtomis marmuro statulomis, priglaudėme ranką prie soste sėdinčio Šv. Petro statulos pėdų, nučiupinėtų ir nuzulintų daugybės piligrimų, pamatėme garsiąsias Šventąsias duris, atveriamas kas 25 metus pažymint jubiliejinius šventuosius metus, pasimeldėme prie palaimintojo Jono Pauliaus II palaikų, panirome į trumpą tylą Šv. Sakramento koplyčioje, nusileidome į požemį, kur kriptose ilsisi šventųjų popiežių palaikai. Pro šoninį įėjimą, padėję nemenkų pastangų, siaurais įvijais laipteliais užkopėme į garsiojo Mikelandželo suprojektuotą 136 m aukščio ir 42 m skersmens bazilikos kupolą, iš kur atsivėrė vaizdai į apačioje ryškiai matomus Vatikano sodus, Šv. Mortos namus, Vatikano geležinkelį, bazilikos aikštę ir tolumoje ant septynių kalvų išsidėsčiusios Romos panoramą.

Keletas mūsų piligrimų taip pat aplankė turtingas Vatikano muziejaus ekspozicijas, Rafaelio sales, Siksto koplyčioje grožėjosi įspūdingomis Mikelandželo tapytomis lubomis ir freskomis. Kaip dera piligrimams, padedami gidės, lankėme bažnyčias (o jų Romoje yra tiek, kiek visoje Lietuvoje - apie 460). Trumpą valandėlę pasimeldėme garsioje Laterano Šv. Jono bazilikoje, kuri vadinama “visų bažnyčių visame mieste ir visame pasaulyje galva ir motina”, melsdamiesi klupsčiomis pakilome Šv. Elenos atgabentais iš Jeruzalės Šventaisiais Laiptais, kuriais, kaip tikima, lipęs Kristus į Piloto rūmus. Aplankėme Santa Marija bažnyčią su stebuklingais laiptais, Panteoną, kuris 7 a. pašventintas kaip Marijos, kankinių globėjos, bažnyčia, nes į ją iš katakombų perkelti 28 vežimai krikščionių kaulų. Mūsų gidė nuvedė mus į barokinę jėzuitų bažnyčią Chiesa del Gesù, kur ilsisi šv. Ignaco Lojolos ir pirmojo Lietuvos kardinolo Jurgio Radvilos palaikai. Šv. Liudviko bažnyčioje pamatėme tris garsius dailininko Karavadžio paveikslus, vaizduojančius Šv. Mato gyvenimo scenas. Aikštėje apžiūrėjome labai aukštą koloną su Marijos statula, kurią gruodžio 8 d. gaisrininkai užlipę papuošia gėlių vainiku, praėjome pro bažnyčią, kur buvo teisiamas Galilėjas, o prie Eustachijaus bažnyčios prieangio pasidžiaugėme itališko tipo prakartėle su daugybe judančių veikėjų. Tačiau visko ir nesuminėsi!

Atvažiavęs į Romą, negali praleisti progos pamatyti galingiausios senovės valstybės buvusios didybės išlikusių ženklų, kurie iškalbingai rodo, kad viskas pasaulyje praeina... Mūsų gidė – lietuvaitė istorikė Raimonda įdomiai pasakojo apie Romos, amžinojo miesto, istoriją ir aprodė garsiausius istorinius paminklus: Kapitolijaus kalvą su jos įžymybėmis, Romos forumų liekanas, garsiausią Romos simbolį – Koliziejų, Panteoną, įspūdingą pirmojo Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II paminklą, triumfo arkas, Egipto obeliskus, gražiuosius Trevi ir Keturių upių fontanus, Viduramžių turgaus aikštę – egzekucijų vietą (čia buvo sudegintas D. Bruno) ir dar daug kitų turistams įdomių objektų.

Bebėgdami paskui gidę Romos gatvėmis ir aikštėmis, stengėmės užuosti dabartinės Romos kvapus ir įsidėmėti vaizdus: štai čia dirba Parlamentas, ten vyriausybės rūmai, tai via dei Condotti – garsių madų namų gatvė, šioje turgaus aikštėje renkasi dailininkai, o dabar šurmuliuoja kalėdinė mugė, čia Ispanijos laiptai, kur pavasarį vyksta nuostabaus grožio azalijų parodos, Sant Eustachio kavinėje galima išgerti puodelį pačios geriausios kavos, o į šitą ledainę kviečiami patys garbingiausi svečiai paragauti pačių skaniausių Romoje ledų...

Greitai prabėgo ši piligriminė kelionė, kuri mums teko tarsi Tikėjimo metų medžio subrandintas puikus vaisius ir tapo nuostabia kalėdine dovana. Labai dėkojame kelionės projekto autoriams ir mons. Vytautui Grigaravičiui už gerą vadovavimą, atidumą, didelę kantrybę ir nenuilstamą rūpinimąsi mūsų kūno bei dvasios reikmėmis. 

Iki pasimatymo, Roma!

Kristaus Prisikėlimo parapijos informacija

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015