Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Verbų sekmadienis parapijos jaunų šeimų ratelyje (2013-03-24)

Paskelbta: 2013-03-29

Jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, tas negalės įeiti į Dievo karalystę (Jn 3,5)

Verbų sekmadienį, kovo 24 d., mes, tėveliai su vaikais, parapijos jaunų šeimų ratelyje mąstėme apie vandenį, Krikštą, Kristaus kojų plovimą savo mokiniams ir Jo nančią bei prisikėlimą.

Kiekvienas iš mūsų kasdienybėje neapsieiname be vandens. Juo prausiamės, jį geriame. Tekantis vanduo sukelia skaidrumo, gyvybės, švaros pojūtį. Juo galime ne tik nusiprausti, atsigaivinti, bet ir pasidalinti su bet kuriuo žmogumi. Jėzus vandeniui suteikia kūrybinių, antgamtinių galių. Jis mums pažadėjo duoti vandens, nuo kurio nebetrokšime, per krikšto vandenį įvesti mus į naują gyvenimą.

Su vaikais mąstėme, ką reiškia būti pakrikštytu. Per krikštą mes tampame Dievo vaikais, amžinybės paveldėtojais. Kaip mes, tėvai, džiaugiamės, kad mumis vaikai pasitiki, myli, klauso patarimų, taip ir Amžinasis Tėvas trokšta to paties. Tapę Dievo vaikais, mes privalome gyventi kaip Dievo vaikai. Tokiam mūsų pasiryžimui sustiprinti labai svarbu Velyknaktyje atnaujinti krikšto pažadus. Tokiu būdu mes atnaujiname savo tikėjimą. Su vaikais prisiminėme, kad per krikštą visa kaltė mums atleidžiama be mūsų nuopelno.

Kalbėdami su vaikais apie Kristaus kančią, pabrėžėme: Jėzus nenori, kad mes kentėtume, bet parodo kaip Jis mus tikrai myli. Kokia didelė dovanai duodamos meilės kaina – tarnavimas mums iki kryžiaus mirties. Taip Jis nugali mirtį, blogį, nuodėmę. Žvelgdami į kryžių mes turime dėkoti Jam, kad Jis prisiėmė visas mūsų nuodėmes ir bausmes. Beje, tokia didelė sumokėta už mus Dangiškajam Tėvui meilės kaina mus įpareigoja būti pavyzdingais Jo mokiniais.

Vėliau mūsų vaikai piešė margučius, o tėvai svarstė, ką jiems reiškia kojų plovimas mokiniams Paskutinės vakarienės metu, kai Jėzus nuplovęs mokiniams kojas, davė pavyzdį, kad ir mes vienas kitam  kojas mazgotume, būtume tie, kurie patarnauja. Tik Kristaus tarnavimas nėra vergiškas. Jis mus moko tarnauti ne kaip vergams, o tarnauti iš meilės. Padėti vienas kitam sunkumuose, išbandymuose, būti išmintingai klusniu tarpasmeniniuose santykiuose.

Su vaikais ėjome kryžiaus kelius. Kiekvienoje kryžiaus kelio stotyje po apmąstymų vaikai palikdavo degančias žvakutes su savo intencijomis dėkodami Jėzui už Jo meilę mums.  Raginome kasdienybės sunkumuose vaikus nenusiminti, jei jie bus kada atstumti, nesuprasti, pajuokti, sugėdinti ar nekaltai apkaltinti, prisiminti už mus kentėjusį Jėzų, nes Jis geriausias mūsų Guodėjas. Jei mes, tėveliai, būsime nusiminę dėl savo pačių ribotumo, nuodėmių, nesiseks įveikti savo silpnybių, apims abejonės, baimė, liūdesys ar pyktis, vėl prisiminkime Jėzų kryžiaus kelyje. Jis mus mylėjo ir myli besąlygiška meile tokius, kokie esame, netobulus. Jis nori išlaisvinti mus nuo mūsų pačių egoizmo, trokšta išgydyti mūsų vidines žaizdas ir prisiimti visą mūsų skurdą. Tad su tikėjimu viską atiduokime Jam.

Jėzaus kentėjimai mums primena, kaip kiekvienas iš mūsų asmeniškai esame Jam brangūs, kad Jis, būdamas Dievas, šitaip apiplėšė pats save, kad sumokėtų už visas mūsų kaltes ir asmenines nuodėmes. Dėkokime Jam už viską ne tik tada, kai mums gera, sekasi, bet ypač tada, kai sunku, esame pavargę ar nesuprasti.

Iš Evangelijos žinome, kad Jėzus mėgsta netikėtumus. Tad linkime sau būti kūrybiškais, kai patarnaujame vieni kitiems ar nešiojame vieni kitų naštas. Kad mumyse, per krikštą tapusiais Šventosios Dvasios šventove, visada degtų vilties, tikėjimo ir meilės šviesa.

Jėzus savo meilę mums jau paliudijo, lieka nuolat tikrinti save, kad mūsų atsakas į ją nebūtų tik tariamas, apraizgytas puikybe ar išdidumu. Iš Jėzaus kančios, kurią Jis prisiėmė iš meilės už mus, semkimės stiprybės, kantrybės ir drąsos.

Danutė Navickienė



Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015