Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Šv. Mišios už Jaunų šeimų ratelio artimuosius Kristaus Prisikėlimo parapijoje (2012-11-10)

Paskelbta: 2012-11-12

Lapkričio 10 d. 17.00 val. parapijos jaunos šeimos su vaikučiais rinkosi į maldą už savo mirusiuosius Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume.  Pradžioje s. Ramutė Budvytytė, parapijos šeimų sielovados vadovė, pakvietė šeimas apmąstyti skaudų atsitikimą vienoje šeimoje, aprašytą apaštalo Jono Evangelijoje, kurioje buvo dvi seserys, Marija ir Morta, bei jų brolis Lozoriaus. Jėzus buvo jų šeimos bičiulis ir, Lozoriui sunkiai susirgus, seserys skubiai nusiuntė žinią jam: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli serga!” (Jn 11,3). Jėzus mylėjo šią šeimą ir jų brolį Lozorių.

Ses. Ramutė klausė: „O ką mes darome, kai suserga mūsų artimieji?  Ką daro tėveliai, kai suserga jų brangus sūnelis ar dukrytė? Ką daro sutuoktinis /-ė, kai suserga mylima žmona ar vyras? Jie skambina savo artimiausiems šeimos nariams ir praneša apie juos ištikusią nelaimę. Jie ieško pagalbos ir patarimo ligoje ar bėdoje pas savo artimuosius. Ir kokie dėkingi esame, kai kas nors iš mūsų artimųjų atskuba mums į pagalbą.

Galima tik įsivaizduoti kaip jautėsi Marija ir Morta, kai Jėzus pavėlavo ir atėjo, kai Lozorius buvo miręs ir jau palaidotas. Tačiau seserų tikėjimas buvo gilus, jos sakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mūsų [mano] brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Jėzus atsakė: „Tavo brolis prisikels!“ (Jn 11, 21-23)

Jos tikėjo gyvenimu po mirties, tačiau buvo sunku suvokti, kad Jėzus gali prikelti jų mirusį brolį ir sugrąžinti jį atgal į gyvenimą. Kai Jėzus paprašė ten stovinčių žmonių nuristi akmenį nuo olos, kurioje buvo palaidotas Lozorius, jų tikėjimas susvyravo ir Morta įspėjo Jėzų, kad jau keturios dienos kaip jis miręs. Suprasdamas kaip yra sunku Lozoriaus seserimis tikėti tuo kas žmogiškoms jėgoms neįmanoma, Jėzus drąsina jas ir sustiprina jų tikėjimą: „Argi nesakiau: jei TIKĖSI,  pamatysi Dievo šlovę?!” (Jn 11, 40).

Jėzus,  prieš prikeliant Lozorių, meldžiasi į dangiškąjį Tėvą ir atskleidžia mums savo gilų tikėjimą Dievu.  “Tėve, dėkoju tau, (…) žinojau, kad visuomet mane išklausai” (Jn 11, 41b-42a). Matome koks yra visiškas Jėzaus pasitikėjimas Tėvu ir kokia artima yra jų bendrystė. Jis trokšta, kad kiekvienas žmogus turėtų gyvą tikėjimą Dievu ir, prikeldamas Lozorių “dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs”, Jėzus sustiprina visų susirinkusių tikėjimą (Jn 11, 42).

Koks yra mūsų tikėjimas? Kiek yra tikėjimo ir pasitikėjimo Jėzumi mumyse? O kaip mums, ar nereikia Jėzaus pagalbos TIKĖTI jo žodžiais ir jo darbais mūsų gyvenime, kaip kad reikėjo Marijai ir Mortai? Pamąstykime, kaip šiandien Jėzus mums padeda tikėti? Lozorius buvo prikeltas ir jis išėjo gyvas iš kapo, nes Marija ir Morta tikėjo. Kiek tikėjimo yra mūsų šeimose bei mūsų bendruomenėje ir kiek mes leidžiame Jėzui daryti stebuklus mūsų ir mūsų artimųjų gyvenimuose.

s. Ramutė pabrėžė, kad Dievas jūsų šeimoms dovanojo gyvybę – jūsų vaikus. Ji pakvietė tėvelius apkabinti šalia esančius savo vaikus ir pasakyti kaip labai jums jie yra brangūs, kaip labai juos mylite, kaip esate dėkingi Dievui už savo vaikus. O tada paėmę po degančią žvakutę, tėveliai įteikė ją kaip tikėjimo šviesą – Dievo šviesą – savo vaikams. Vėliau sutuoktiniai, paduodami degančią žvakutę vienas kitam, pasidalino kas yra jų širdyse.

Tėveliai su savo vaikučiais, dėkodami Dievui, kad turi vienas kitą, kad turi savo vaikus ir laikydami degančias žvakutės rankose, kartu dalyvavo šv. Mišiose, klausėsi Dievo Žodžio ir meldėsi už savo mirusiuosius, kad jie gyventų amžinai Viešpaties Dievo šviesoje.

Šv. Mišioms už mirusiuosius vadovavo parapijos vikaras, jaunų šeimų ratelio dvasios tėvas, kun. Tomas Trečiokas. Homilijoje kun. Tomas kalbėjo: „Pirmiausia mes turime dėkoti Dievui už gyvenimą savo brangių mirusiųjų, kad jie buvo kartu su mumis, kad jie yra mūsų gyvenimo dalis. Dėkoti  už savo gyvenimą, kad gavau gyvybės dovaną  tik Dievo ir tėvų dėka.

Kartais žmogus pamiršta padėkoti už gyvenimą, bet prašo vis geresnės jo kokybės. O prieš mirtį žmogus nori tik vieno, ištaria tik du žodžius: „Noriu gyventi!" Tada žmogus nekalba apie kasdienybę -  kokia nepatogi buitis ar žmonės, bet yra tik vienas noras  - gyventi.

Dažnai gyvenime mes paveldime tam tikras charakterio savybes, meilę tam tikram darbui. Galime perimti iš tėvų pyktį, kartais nesąmoningai, bet pasąmoningai kartojame jų klaidas ar tam tikrą gyvenimo modelį.

Gyvenimas būna paženklintas klaidų, kurių nesuvokiame bet paveldime. Gyvenimas pilnas palaimos, kurią paveldime iš kitų ir tuo naudojamės: ligoninės, universitetai, bažnyčios ar net tėvų būstas, kurį paveldėjome, bet patys tų dalykų nesukūrėme, nepastatėme.

Malda už mirusiuosius  tai yra padėka už gėrį, kurį paveldime ir maldavimas išlaisvinti iš klaidų, mūsų tėvų ar protėvių, kad jų klaidingo gyvenimo pasekmės nepaliestų mūsų gyvenimo“.

Aukos liturgijos pradžioje tėveliai su vaikučiais padėjo uždegtas žvakutes prie savo mirusių artimųjų nuotraukų  esančių prie altoriaus ir dėkojo Dievui už dovanotą gyvenimą ir už mirusių artimųjų jiems paliktą pavyzdį.

Pasibaigus šv. Mišioms visi rinkosi į agapę pasidalinti savo atsineštomis vaišėmis ir pabendrauti.

 

Kristaus Prisikėlimo parapijos informacija


Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015