Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Pagyvenusių žmonių sambūrio kelionė į Žemaitiją (2012-10-18)

Paskelbta: 2012-10-25

Spalio 18-osios rytas išaušo saulėtas ir pranašavo gražią dieną. Tad su pakiliausia nuotaika rinkosi senjorai ankstų rytą prie Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios. Susiruošėme į  ilgą kelionę po Žemaitiją. Mus  išlydėjo net du mūsų kunigai: vikaras  kun. Tomas Trečiokas , linkėdamas prasmingos kelionės,  pasidžiaugė, kad senjorai nori  pamatyti, nori keliauti, pasisemti kuo daugiau įspūdžių. Kunigas Algirdas Akelaitis  palaimino keliauninkus.

Ekskursija po Žemaitiją prasidėjo vos autobusui pajudėjus iš Kauno. Remdamasi istoriniais šaltiniais pasakojau apie Žemaitijos miestą Plungę, išsistačiusį prie Babrungos upės. Kaip kūrėsi šis miestas, kas amžių bėgyje valdė, kaip išaugo ir kuo jis mums įdomus šiandien. Įdomi ir Telšių miesto, vadinamo Žemaitijos sostine, istorija, kuri menama nuo Kęstučio laikų. Kaip ir kada išaugo Telšių miestas, kaip jį niokojo švedų karai, kokie buvo Telšiai iki I pasaulinio karo, kaip Telšiai augo atkūrus  Lietuvoje  valstybę.

Pirmasis mūsų sustojimas Plungėje  prie Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Mus sutiko, malonasi priėmė ir papasakojo šios bažnyčios istoriją vikaras kun. Valerijonas Rima, palaimindamas ir palinkėdamas  geros kelionės. Tokia jau senjorų tradicija, kad apsilankę bažnyčioje ir išgirdę  jos istoriją, skiriame laiko asmeninei maldai ir susikaupimui. Paliekame kuklią auką.

Šalia bažnyčios įsikūrę  Parapijos senelių namai. Jie labai nedideli, čia gyvena 21 senelis. Nors mūsų buvo keturios dešimtys, bet tilpome jų nedidelėje valgykloje,į kurią susirinko senoliai. Atvežėme kuklių lauktuvių: obuolių ir du šakočius. Pasveikinome, linkėdami stiprybės ir Dievo palaimos. Paskaitėme eilių, padainavome, užtraukėme kartu ir jų pageidautas dainas. Kai kurie seneliai nevaikščioja, juos aplankėme  kambarėliuose. Buvo miela kambarėlyje aplankyti ir pakalbinti  senolę  Bronislavą, kuriai netrukus sukaks  šimtas metų. Senelių namų direktoriaus pavaduotoja Regina Balčiūnienė padėkojo už  mūsų apsilankymą ir lauktuves. O mes palikome  šiuos mažučius jaukius namelius su gera nuotaika, nes pamatėme, kad čia gyvenantys nuoširdžiai ir šiltai prižiūrimi bei apgaubti rūpesčiu žmonių, kurie čia dirba.

Visi esame daug girdėję apie Plungės dvaro – neoklasikinio stiliaus Oginskių rūmus. Ir  štai  keliaujame  per parką link rūmų, skaisčiai šviečiant spalio saulutei.  Čia mus pasitinka gidė Danutė Einikienė, kuri pasakoja apie šių rūmų istoriją, veda per ekspozicijų sales. Negalime atitraukti akių nuo Rimanto Ulevičiaus medžio skulptūrų, žavi Vytauto Jaručio metalo kryžiai ir saulutės, Aloyzo Stasiulevičiaus darbai sakraline tematika. Ir visa tai, ką mes čia pamatėme duoda ne tik  peno sielai, bet kelia jaudulį ir pasididžiavimą, kokie mūsų tautos žmonės talentingi , o savo talentą dovanoja Lietuvai ir mums  visiems.

Kita ekskursija po parką. Žvelgiame į rūmus, juos puošiančias skulptūras,  sustojame prie seniausio Perkūno ąžuolo, klausome legendos,  keliaujame  parko takais  pagal  garsiai vingiuojančią Babrungą ir apima jausmas, kiek mes daug ko nežinome  ir labai dažnai nepasididžiuojame, kad turime tokį gražų kraštą.

Iš Plungės link Telšių. Pirmasis mūsų objektas - Šv. Antano Paduviečio katedra. Jau prie  vartų mus pasitinka vikaras kun. Viktoras Daugėla. Nusileidžiame į  katedros požemius, kur amžiams atgulė trys vyskupai: Justinas Staugaitis, Pranciškus Ramanauskas ir Vincentas Borisevičius. Išgirstame pasakojimą apie juos. Pakylame  į katedros antrąjį aukštą , klausome vikaro ir gėrimės, grožimės  šiais Dievo namais. Prie altoriaus sugiedame „Marija,Marija“. Vikaras kun. Viktoras Daugėla mus  palaimina.

Mūsų bendra padėka – auka Katedrai. Tylus susikaupimas, asmeninės maldos ir su atgaiva sieloje atsisveikiname su Antano Paduviečio  katedra.

Paskutinis mūsų  kelionės objektas – Žemaičių etnografinis kaimo muziejus. Čia mus  maloniai pasitiko gidė Salomėja Udavičienė ir pavedėjo per žemaičių sodybas: pasiturinčio, vidutinioko ir biednioko. Regis, mes  jau ne kartą esame buvę Rumšiškėse ir matę mūsų etnografinių sodybų, bet dar kartą įsitikinome, niekas nepasikartoja, galima atrasti, pamatyti, išgirsti  kažką naujo, negirdėto, nematyto.  Juolab, kad gidė Salomėja labai  įdomiai ir betarpiškai pasakojo. Vėjo malūnas, ekspozicinės kaimo kapinaitės , besiganantis ožys ir gražuoliai  arkliai žemaitukai, o kur dar šimtametės eglės, visomis spalvomis saulėje žėruojantys medžiai. Nepakartojama.

Agapei susirinkome prie kluono. Seni mediniai stalai, suolai tarsi laukė mūsų. Iškrovėme savo lauknešėlius ir kuo geriausia nuotaika glaudžiai  susėdome prie  ilgo stalo.Visos dienos nuovargio lyg nebūta. Padėkojome Dievui už sėkmingą kelionę, už buvimą kartu   bei Lietuvos turtų ir grožio pažinimą.Uždegta žvakė keliavo iš vienų rankų į kitas, vieni kitiems tarėme paprastus ir širdingus žodžius. Leisdamasi saulė apšvietė mūsų stalą, mūsų būrį ,  gelsvėjančius beržus, parimusias  žaliaskares egles. .. Ramu, gražu ir taip paprasta, kad už širdies griebia. Ir uždainavome mūsų  pamėgtas tautos dainas...




Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021