Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Parapijos jaunų šeimų ratelio popietėje - Parodykime Gyvybės Dievą (2012-04-26)

Paskelbta: 2012-04-27

 

Artėjant esminiams įvykiams, kuriuos kasmet prisimena ir švenčia krikščionys, - Didžiajam Velykų tridieniui, parapijos jaunų šeimų ratelyje svarstėme, kokiu būdu šių įvykių prasmę atskleisti mūsų vaikams.

Kalbėti apie kančią ir mirtį apskritai su mažaisiais tikrai nėra paprasta. Bet reikia, nes klausimai apie tai, deja, kyla labai anksti. Ar jūs mirsite? O mes ar mirsime? Aš nenoriu, kad tu mirtum.  Aš nenoriu mirti.  Tokiais žodžiais į mane prakalba septynmetė dukrytė.

Kančia ir mirtis šiame pasaulyje iš dalies mums visada lieka paslaptimi. Jos akivaizdoje aš pati ne visada galiu rasti tinkamą atsakymą. O kaip atsakyti mažam vaikui?

Turiu prisipažinti, jei neturėčiau tikėjimo, prieš tokius klausimus pasijusčiau beviltiška. Tačiau žinau, kad  viltis yra. Jėzus Kristus numirė pirma mūsų ir už mus, kad mes gyventume amžinai. Per savo Sūnų  Dievas dovanoja mums laisvę iš nuodėmės ir mirties ir padaro mus savo nesibaigiančio gyvenimo dalininkais. Kaip mirtis pasaulyje yra neišvengiama nuodėmės kaina, taip amžinasis gyvenimas yra nepelnyta Dievo malonės dovana mums visiems. Tačiau suprantu, kad vien žinojimas, jog mirtis ir nuodėmė sunaikinta, dar neišlaisvina iš kančios ir mirties baimės. Amžinojo gyvenimo dovana įgyjama tikėjimu į Jėzų Kristų. Dievas trokšta šį išganymo darbą užbaigti mumyse, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (plg. Rom 6, 4-5). Tai gyvenimas Dvasioje, kur mirtis – natūralus ir neišvengiamas etapas kelyje pas Dievą.

 Kryžius mums yra Gyvybės medis, begalinės Dievo meilės mums įrodymas. Trokštame, kad mūsų mažieji kuo anksčiau sužinotų apie tai ir mokytųsi Jame atrasti neužgesinamą viltį ir drąsą.

Tam, kad padėtume atsiskleisti vaikų supratimui apie prisikėlimo paslaptį ir pagilintume mūsų pačių religinę patirtį parapijos jaunų šeimų ratelyje sugalvojome kartu su vaikais pagaminti kryželius. Vieno susitikimo metu tai įgyvendinome: tėveliai ėmėsi kryželių darymo, o mamytės su vaikais lipdė iš plastilino Nukryžiuotojo Jėzaus kūną. Tėveliai buvo itin tylūs ir susikaupę, o mamytės stengėsi nepraleisti nei vienos detalės: čia rankų vinių dūriai, čia pervertas šonas, čia erškėčių vainikas ir tekantis kraujas…

Vėliau, Didįjį penktadienį, pakabinome nulipdytą Jėzaus kūną ant kryželio, ir laukėme Velykų. Mūsų dukrytės turėjo po savo kryželį, ir labai juos saugojo. Kas vakarą prie jų susirinkdavome bendrai maldai. Po to kryželius mergaitės statydavo prie savo lovų, ir dar daugiau - prie kryželio priglusdavo žaislinis angelėlis, lėlytė, koks nors mėgstamas žaisliukas, ar “brangus” papuošalas. O mažesnioji kartais jį užklodavo skarele. Gaila,  kad tada nesugalvojau paklausti, kodėl jos tai daro, bet buvo tiesiog labai gera tai stebėti. Galvoju, gal todėl,  kad Jėzus nesijaustų toks liūdnas ir vienišas naktyje...?

 Išaušus Velykoms nuėmėme Jėzų nuo kryželių, ir perlipdėme Jį į Prisikėlusįjį – jau be erškėčių vainiko, ištiestomis rankomis, besišypsantį, o kryželius papuošėme. Į Atvelykio, dar vadinamo Mažųjų Velykėlėmis, šv. Mišias visi vaikai atskubėjo nešini savo pačių išpuoštais kryželiais. Kryžiaus medis “pražydo” gėlytėmis, drugeliais, kaspinėliais ar karoliukais.  Atnašų procesijoje vaikai nešė juos prie altoriaus aukštai iškėlę, kaip įrodymą, kad Jėzus yra gyvas, ir  kaip padėką už dovaną Gyvenimo, kuris niekada nesibaigia.

 Tikiu, kad Viešpats mūsų mažutėliams šiomis dienomis prakalbėjo daug daugiau, nei mes galėjome pasakyti ar parodyti.  Norėtųsi, kad šis tikėjimo Gelbstinčiu Dievu paliudijimas tęstųsi ir toliau mūsų gyvenime. Sutikus savo ar savo artimo skausmą nesugniužtume, neprarastume vilties, bet žvelgdami į Prisikėlusįjį Jėzų drąsiai neštume savo kryžių ir padėtume atsikelti artimui, sukniubusiam po savo našta. 

 Visuotinėje maldoje kartu meldėmės už Gabrielių – keturių metukų berniuką, sergantį nepagydoma liga ir jau beveik metus laiko gyvenantį  Kauno universitetinėse klinikose. Padovanojome jam ir jo šeimai Gailestingojo Jėzaus paveikslą. „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ – žodžiai užrašyti paveikslo apačioje – kaip visų mūsų palinkėjimas ir malda, kad Viešpats atskleistų šiai šeimai per jų skaudžią patirtį savo beribio Gailestingumo ir neišmatuojamos Meilės paslaptis.

Tuo tarpu mūsų parapijos jaunos šeimos džiaugėsi galėdamos sutikti Gabrielių su savo tėčiu mūsų velykinėje šventėje, vykusioje po šv. Mišių. Norėjome apkabinti, pasidalinti savo tikėjimu ir džiaugsmu, parodyti tikrą rūpestį ir troškimą, kad jie nesijaustų vieniši savo skausme. Drauge su Velykų bobute vaišinomės savo atsineštais skanumynais, žaidėme velykinius žaidimus, ridenome margučius. Buvo išties linksma. Matėme, kad linksma buvo ir Gabrieliui. Jame tikrai nebuvo  liūdesio ar nevilties.

Pasakysite, kad jis vaikas, ir dar daug ko nesupranta, kokia apgailėtina ir sunki jo dalia?  Taip, jis – dar mažas vaikas, ir jame mes matėme stiprybę. Pagalvojome, kaip dažnai netenkame stiprybės tokiuose mažuose gyvenimo išbandymuose. O kaip pasijustume Gabrieliaus arba jo tėvelių vietoje? Beje, jo vardas tą ir reiškia: „Dievas mano stiprybė“ iš hebrajų kalbos. Tėveliai net nenutuokė jam suteikdami tokį vardą, kiek stiprybės iš Dievo jiems reikės ateityje. O stiprybė ir jėga ateina iš Dievo, ne visada apie tai žinant mums patiems.

 Meldžiame ir linkime Gabrieliaus šeimai ir mums visiems labiau suprasti ir patirti Dievo gailestingumą, labiau jį parodyti greta esantiems. Viešpatie, Tu esi Gyvybės Kūrėjas. Suteiki mums tikėjimo Tavo Sūnaus Kryžiuje matyti amžinojo gyvenimo viltį ir drąsos tą viltį dovanoti kitiems.

                                  Virginija Pilypaitienė, Jaunų šeimų ratelio narė



                         

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015