Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Jaunų šeimų ratelio popietėje - Kur prasideda Dievo karalystė (2012-03-16)

Paskelbta: 2012-03-19

 

„Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mt 1,14-15)- skelbė Jėzus. Karalystė, kurioje nėra skausmo, nėra ašarų, nėra mirties, o Dievo vaikų laisvė ir džiaugsmas jau tarpe mūsų. Dievo pažadai išsipildė galutinai. Ką reiškia Jėzaus žodžiai „prisiartino Dievo karalystė“?

Šiandien žinome, kad Jėzus nebuvo politinis Mesijas. Įkurti nepriklausomą Izraelio karalystę nebuvo jo misija. Tačiau manau, kad Jo skelbiamos karalystės kūrimo principai yra pamatiniai laisvos ir nepriklausomos valstybės kūrime.

 

Štai praėjusį sekmadienį minėjome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Tokią dieną turbūt galėtume savęs paklausti: kas man yra Lietuvos valstybė? Kur ji prasideda? Dievo Karalystė, apie kurią kalbėjo Jėzus, prasideda kiekvieno iš mūsų širdyje. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu esu atgimdyta naujam gyvenimui su Dievu. Daugiau nesu nuodėmės vergu, bet laisvu Dievo vaiku. O kad Dievo pažadai galutinai manyje išsipildytų, reikia kad tuo tikėčiau, kad tikėčiau Evangelija. Tikėjimas – tas grūdas, iš kurio Dievo karalystės daigas prasikala mano širdyje. Ji kaip raugas, kaip garstyčios daigelis, negali neaugti, turi plėstis ir vešėti ten, kur bebūčiau.  Dievas, pasėjęs tikėjimo sėklą mano širdyje, kviečia kurti Jo karalystę savo šeimoje, savo aplinkoje, valstybėje. 

Labai taikliai ir prasmingai išsireiškė mūsų valstybės Prezidentė  Dalia Grybauskaitė kovo 11-osios dieną savo kalboje, kad „Lietuva prasideda nuo kiekvieno iš mūsų“. Kaip Dangaus karalystė gimsta kiekvieno iš mūsų širdyje, taip valstybė prasideda kiekviename iš mūsų: kuo esu aš, kokia yra mano šeima – tokia ir valstybė, kurioje gyvenu, kurią kuriu.

Dievo Karalystė nėra kažkur anapus. Ji užgimusi mūsų širdyse toliau skleidžiasi ir auga. Kaip tai vyksta, ir kada labiausiai savo kasdienybėje pajuntame Dievo prisilietimą ir kvietimą būti Jo bendradarbiais?

Apie tai savo išgyventa patirtimi dalijomės sekmadienį jaunų šeimų susitikime. Ilona su Arvydu paliudijo, kad labiausiai tikėjimo reikalingumą ir Dievo prisilietimą pajuto ligoje ir kančioje. Nepaisant gydytojų aplaidumo ar klaidos pagijusi iš sunkios ligos, Ilona nešioja savyje dėkingumą Dievui už sugrąžintą gyvenimo dovaną. Iš tikrųjų visi prisiminėme panašias akimirkas iš savo gyvenimo.

Visi kažkada buvome ir esame paliesti kančios ar skausmo, tiek fizinio, tiek dvasinio. Patyrę netikėtą ar ilgai lauktą savo ar savo artimųjų išgijimą pajutome begalinį džiaugsmą ir dėkingumą mūsų Kūrėjui. Bet gyvenime patiriame ir daug džiaugsmo. Kartais atrodo, kad jis liejasi per kraštus, ir tomis sklidinomis laimės akimirkomis suvoki, kad esi be galo apdovanotas, kad esi Kūrėjo glėbyje, Dangaus karalystėje. 

Indrė tai patyrė tuomet, kai sutiko ir pamilo savo sutuoktinį ir susilaukė pirmagimio Jonuko, o Jūratė, išgirdusi sūnaus Igno prisipažinimą, kaip labai ji yra jam brangi ir reikalinga šiame gyvenime. Džiaugsmo ir dėkingumo ašaras tokiomis akimirkomis sulaikyti būna nelengva. Širdyje pajuntame, kaip esame mylimi ir reikalingi Kristui. Pasijuntame sustiprinti tikėjimu ir įkvėpti nauju ryžtu pasidalinti šiuo Dievo gyvenimu su kitais šalia esančiais, kad jie taip pat pasijustų Dievo mylimi vaikai.

Tokiais gyvenimo momentais Jėzus numalšina mūsų tikėjimo troškulį ir drąsina būti Jo karalystės kūrėjais pirmiausia savo šeimoje. Svarbu, kad Kūrėjo pasėtas tikėjimo grūdelis sudygtų ir augtų mūsų vaikų širdelėse, kad jie pajaustų, kokie svarbūs yra Kristui, kaip arti savęs Jis nori juos matyti. Meilė Dievui ir savo artimui pagimdo meilę savo šaliai, kurioje gyveni. Mylėdami savo vaikus parodome, kaip Dievas juos myli. Mylėdami kitus mokome savo vaikus mylėti savo artimą, savo šalį.

Buvo be galo gražu matyti, kovo 11-ąją į šv. Mišias Viktorija ir Irmantas su vaikais atėjo pasipuošę trispalvėmis juostelėmis, o Kristinos ir Mindaugo vaikai atsinešė rankose tautines vėliavėles. Iškilmingoje šv. Mišių įžangos procesijoje Ilonos ir Arvydo šeima su dideliu atsakingumu atnešė Lietuvos  Respublikos vėliavą, o  Kristina Evangelijų knygą, kuri mums yra raktas į Dievo karalystės pažinimą.

 

Visi meldėmės už mūsų šeimas, už Tėvynę, už žuvusius Lietuvos didvyrius. Sudėjome visų mūsų aukas ir padėką Dievui už mūsų tautos laisvę į duonos ir vyno atnašas, kurias nešė Vytauto ir Virginijos šeima.

 Po šv. Mišių jaunos šeimos nuskubėjo pasveikinti mūsų parapijos senjorų, kurie konferencijų salėje šventė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventę. Norėjome padėkoti jiems, kad išsaugojo tikėjimą bei apgynė Tėvynės laisvę 1991 m. sausio 13-osios naktį.

Dėkojome mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams, kad galime ant jų dvasinio gyvenimo pamato statyti tvirtesnes šeimas bei kurti gražesne ir sąžiningesnę Lietuvą. Tikėjimas turi didžiulę Dievo galią ir malonę. Juk Dievui nieko nėra neįmanoma! Todėl suDievo Dvasios jėga dirbkime dėl Lietuvos, rūpinkimės savo vaikais, o mūsų šeimose ir tautoje „vienybė težydi“.

                           Virginija Pilypaitienė, Jaunų šeimų ratelio narė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015