Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Šviesos spinduliai nykią rudens dieną (2007-11-18)

Paskelbta: 2007-11-20

 

Lapkričio 18-oji priminė tikrą rudens dieną – darganotą ir debesuotą, ne vienam sukeliančią niūrias mintis. Tačiau rudens depresijos nejautė tie, kurie šią dieną lankėsi  Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Pirmiausia po Sumos šv. Mišių   tęsėsi renginių ciklas „Dialogas – žodis ir spalva“.Jame  dalyvavo aktorius Aleksandras Rubinovas ir skulptorius Leonas - Kazimieras Strioga.

Kaip teigė projekto vadovas Egidijus Stancikas, aktorius Aleksandras Rubinovas nebijo kurti monospektaklių ir drąsiai juos vaidina žiūrovui. Šį kartą mes pamatėme Aleksandro suvaidintą monospektaklį „Spektaklis po spektaklio“. Aktorius ne tik praskleidė teatro uždangą po spektaklio, aktorius atvėrė save. Išgirdome ir pamatėme, kuo gyvena, ką išgyvena aktorius pasibaigus spektakliui. Viskas jame pulsuoja, dega, verda: koks buvo santykis su žiūrovais, režisieriumi, garso operatoriumi ir net siuvėju. Monologas buvo kupinas sąmojaus, atvirumo ir sarkazmo, abejonių ir meilės. Tad nenuostabu, kad salėje buvo tylu tylu, o pasibaigus monospektakliui – labai labai šilti aplodismentai.

Graži ir antroji dovana žiūrovui – skulptoriaus Leono-Kazimiero Striogos skulptūrų parodos atidarymas. Vyresniosios kartos menininkas pažįstamas savo darbais, bet ir vėl malonu išvysti jo trapius darbus, kurie taip ir pulsuoja menininko suteikta gyvybe: “Paklydėlis“, „Sužeistas klounas“,“Antanėlios nori skraidyti“ ir kiti. Nacionalinės premijos laureatas kaip visuomet kuklus, daug nekalba, už jį kalba jo darbai, džiugindami parodos lankytojus. O Leonas-Kazimieras Strioga sako: „Viliuosi, kad dar nepraradau geriausių jausmų Aukščiausiojo tvariniams ir savo kūryba noriu tai įrodyti kitiems ir sau...“

17 val. gausiai susirinkusius bažnyčioje džiugino Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kamerinio choro „Cantemus“ choristai. (Meno vadovas ir dirigentas Laurynas Vakaris Lopas). Skambėjo skandinavų ir lietuvių klasikų bei šiuolaikinių autorių bažnytiniai kūriniai.

Kas gali būti geresnio nykią rudens dieną už nuoširdžią maldą ir nuostabius muzikos garsus? Bažnytinė muzika, giesmė, jungianti  maldą, atitraukia nuo žemiškų rūpesčių, pilkos kasdienybės, sužadina kilnius jausmus. Tai mažytis stebuklas, kurį padovanojo susirinkusiems „Cantemus“ giesmininkai. Ačiū jiems už tai. (Tai buvo paskutinis koncertas, nes jie žiemos metu nevyks, kadangi bažnyčia nepajėgi koncertų metu apmokėti šildymo išlaidų).

Dienos stebuklas tęsėsi toliau. 18 val. šv. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, koncelebravo mons. Vytautas Grigaravičius. Visi susirinkusieji pasiklausyti koncerto, liko dalyvauti šv. Mišiose. 
           Homilijoje, vyskupas komentuodamas Evangeliją (Lk 21,5-19), kur Kristus kalba apie pasaulio pabaigą, kalbėjo: „Mums nepriimtina kalbėti apie pasaulio pabaigą. Viešpats yra su mumis iki pasaulio pabaigos. Kiekvienas iškeliavimas yra skirtingas, nes nežinome nei dienos, nei valandos.
           Vyskupas kvietė būti drąsiais skelbiant Dievo žodį, svarbiausia, kad nebūtume suklaidinti. Kvietė skaityti Šv. Raštą, nes per maldą mes kalbame Viešpačiui, o per Šv. Raštą Jis kalba mums.

Po šv. Mišių vėl sausakimšoje salėje vyskupas Eugenijus Bartulis pristatė savo 2008 m. kalendorių „Šventovės kalnuose“. Jam talkino, kartu kopęs į kalnus, fotografas Evaldas Darškus, dizaineris – Linas Janonis.
           Nuoširdžiai, su meile vyskupas pasakojo trumpas istorijas apie kiekvieną koplyčią kalnuose, kur teko pabuvoti.         

 Intarpuose poeto Bernardo Brazdžionio eilėmis džiugino aktorė Doloresa Kazragytė, o giesmėmis – Šiaulių Šv. Cecilijos religinės sakralinės muzikos mokyklos giesmininkai, vadovė Rolanda Kalauskienė. Renginio metu buvo pristatoma šio ansamblio kompaktinė plokštelė „Sveika, Karaliene!”

Nežiūrint vėlyvo vakaro, sušildyti giesme, nuoširdžiu žodžiu, žmonės nenoriai skirstėsi namo. Vieni būriavosi prie vyskupo, kiti pirko kalendorius, treti tiesiog stoviniavo, šnekučiavosi tarpusavy, o dar kiti užsuko į Leono Kazimiero Striogos skulptūrų parodą.

Tik sugrįžus namo, nusmelkė nemaloni mintis. Nejaugi, paskutinis kartas? Nejaugi, dėl mūsų išrinktų valdininkų abuojumo, abejingumo žmogui, neūkiškumo, neteksim šios  gaivios oazės?                                                                                               
                                                 Rima Lipšienė ir Birutė Vasylienė

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015