Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Jaunų šeimų ratelio popietėje - Kai alkstame šviesos (2011-12-11)

Paskelbta: 2011-12-19

 

“Mamyte, o kada vėl bus saulė?“, - vieną rytą einant į darželį manęs paklausė Jonė, ketverių metukų dukrytė. Nustebau. Pirmiausia todėl, kad saulė jau buvo patekėjusi, ir buvo šviesu. O antra dėl to, kad ir mažas vaikas pastebi ir jaučia, kiek mažai dabar turime saulėtų dienų.

 

Mes, suaugusieji, esame įpratę blogą orą ir apniukusį dangų „kaltinti“ dėl to, kad esame nelaimingi, kad neturime ramybės, kad nemokame džiaugtis. Susimąsčiau, ar gali būti, kad darganoti orai panašiai veikia ir mažųjų nuotaikas? Kai šiomis dienomis tiek daug kalbama apie artėjančias Kalėdas ir dovanų lietų?

Pagalvojusi atsakiau, kad tikrai nežinau kada, bet jei kantriai lauksime, tikrai vieną dieną debesys išsisklaidys ir vėl pamatysime saulę danguje.  

Laukti niekada nėra lengva. Saulėtų dienų, gimtadienio dovanų, o ypatingai mylimo žmogaus, draugo, svajonių išsipildymo. Mažoji kiekvieną dieną ir po kelis kartus nesustoja klausinėti, kada gi pagaliau ateis Kalėdos. Ir aš ją suprantu, nes tą dieną kasmet aplanko Kalėdų senelis. Būna be galo smagu būti apdovanotu. Bet taip pat žinau iš savo nepalyginamai didesnės patirties, kad tai mažučiai laimės blyksniai, džiaugsmo trupinėliai tai akimirkai, gal dienai ar kelioms. O taip norėtųsi tą džiaugsmą sulaikyti ir nebepaleisti.

Natūralu, kad saulės šviesos ir šilumos ilgisi ir laukia visa gamta – dabar tarsi nuliūdusi, nutilusi, apmirusi. Natūralu, kad jos ilgimės ir mes visi – dideli ir maži. Bet, ar tik tai mus neramina? Ar už to neslypi kažkas daugiau? Ar iš po debesų išlindusi saulutė ir dovanėlės, dėl kurių labai rūpinamės prieš Kalėdas, pasotins mus taip stokojančius šviesos ir šilumos?
Kai praeitą sekmadienį parapijos šeimų grupelėje žvakių šviesoje klausėmės trečio advento sekmadienio Dievo žodžio, vėl prisiminiau šį Jonės klausimą. Ir susimąsčiau.

Evangelijoje pagal Joną skaitėme: „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo, kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa. Bet turėjo liudyti apie šviesą“ (Jn 1, 6-8).
Kaip visa gamta apmiršta be saulės šviesos ir šilumos, taip mes ilgimės ir alkstame tos Šviesos, apie kurią skelbė pranašai, ir kurią kiekvienam iš mūsų dovanoja Kūdikėlis Jėzus. Toji žinia, kurią kasmet išgirstame laukdami šv. Kalėdų - pats Viešpats Dievas, tampantis mažu Kūdikėliu - yra toji neblėstanti Šviesa ir mūsų Saulė, visada esanti su mumis. „Tau dienos šviesa nebebus saulė nei naktį nebešvies mėnulis, bet Viešpats bus tau amžina šviesa,... ir tavo gedulo dienos pasibaigs“ (Iz 60, 19-20), - skelbia pranašas Izaijas.

Išgirdusi pranašo Jono skelbimą: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!” (Jn1,23) klausiu savęs, kaip „ištaisyti Viešpačiui kelią“ į mūsų širdis, kad Jėzaus atneštos dovanos kasdien mus džiugintų ir šildytų?
Čia man pagelbsti Apaštalas Paulius: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje. Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!” 1Tes 5, 16-22)

Pagalvojau - štai receptas, kaip išgyventi laukimą Šviesos, kaip išlaikyti džiaugsmą širdyje laukiant šv. Kalėdų – kantriai mokytis ir mokyti kitus džiaugtis ir dėkoti.

Tad meldžiu: Padėk mums, Viešpatie, būti vieni kitiems pranašais, Tavo šviesos skelbėjais ir nešėjais, kad mūsų ir mūsų vaikų širdelėse patekėtų Betliejaus žvaigždė, vedanti prie Kūdikėlio Jėzaus. Padėki mums būti „tyruose šaukiančiu balsu“ savo mažutėliams. Ir dar daugiau - patikėti, kad jie taip pat, Viešpatie, yra didieji Tavo kelio į mūsų širdis tiesintojai.

Sesuo Ramutė, kurios pagalba mūsų parapijos šeimos susirenka pabendrauti ir pasidalinti vieno tikėjimo šviesoje, paragino mus įsipareigoti ir to mokinti savo vaikučius - kiekvieną dieną laukiant šv. Kalėdų kažką padovanoti visiems savo šeimos nariams. Tai gali būti maža smulkmenėlė – gal užrašyti šilti žodžiai, gal rankdarbis, o gal saldainis.

Prie savo lovelių pakabinome maišelius su mūsų vardais, ir nežinau, kiek kartų ten „įkišame savo nosis“. Ir mokomės ne tik laukti, bet džiaugtis ir tuo džiaugsmu dalintis dėkojant už viską, kuo esame apdovanojami.

Tikiu, kad jei šiuos namų darbus atliksime gerai, Kūdikėlis Jėzus tikrai krykštaus iš džiaugsmo ir jam bus šilta ir šviesu.

Virginija Pilypaitienė, parapijos jaunų šeimų ratelis

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021