Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Įvykiai

Įspūdžiai iš Pasaulio jaunimo dienų (2011-09-08)

Paskelbta: 2011-09-09

 

Rugpjūčio 8 dieną, palaiminti mons. Vytauto Grigaravičiaus Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, mes, Kauno I dekanato piligrimų grupė, patraukėme Pasaulio jaunimo dienų Madride link. Kelionės maršrutas driekėsi per Drezdeną, Paryžių, San Sebastijaną. Jo ilgis nei daug nei mažai - apie 3500 kilometrų.


Praleidę naktį autobuse, stabtelėjome Drezdene. Drezdeno vyskupija - seni Kauno arkivyskupijos jaunimo centro rėmėjai ir partneriai. Turėjome progos apžiūrėti šį miestą, gyvąjį antrojo pasaulinio karo liudininką. Dabartinis miestas atstatytas ant šios pasaulinės nelaimės griuvėsių. Todėl daug kur matėsi karo liekanų. Vakare Drezdeno katedroje dalyvavome Šventosiose Mišiose. Visus sužavėjo kunigas, sugebantis gyvai bendrauti su susirinkusia bendruomene, kurios dalimi jautėmės ir mes.
Naktį vėl praleidę autobuse, pasiekėme svajonių miestą Paryžių. Lankėmės Dievo Motinos katedroje, Monmartro Švenčiausios Jėzaus Širdies bazilikoje adoravome Švenčiausiąjį Sakramentą, apžiūrėjome Eifelio bokštą, Eliziejaus laukus. Visi norintys galėjo pabuvoti Luvro muziejuje.

Trečiąją kelionės dieną pasiekėme įspūdingą kurortinį Ispanijos miestelį San Sebastijaną. Tai Baskų kraštas, skalaujamas Atlanto vandenyno. Mus priėmė ir mumis rūpinosi šio krašto žmonės. Man labai didelį įspūdį padarė priėmusi šeima. Tiesiog įkvėpė gyvas tikėjimo liudijimas. Patyriau, kad tikinčios šio krašto šeimos gana gausios. Mus priėmusioje šeimoje augo dvylika vaikų, iš kurių vienas kunigas, kitas – klierikas. Smagu buvo kartu su šeima melstis Rožinį, dalyvauti diecezinės dalies renginiuose. Didelis netikėtumas buvo tai, kad šeima mane pasveikino su kaip tik tomis dienomis mano gimtadieniu. Turėjome galimybę susipažinti su miesto įžymybėmis, aplankyti muziejus, keletą kartų sužaisti paplūdimio tinklinį ir futbolą, maudytis. Žinoma, kiekvieną dieną dalyvavome Šventosiose Mišiose. Diecezinės dalies pagrindinis akcentas – visų šiame miestelyje buvusių piligrimų išvyka į Lojolą – šventojo Ignaco Lojolos gimtinę. Čia iškilmingas Šventąsias Mišias šventė visi atvykę kunigai, joms vadovavo vietos vyskupas Jose Ignatius Munila. Vyko tautų prisistatymai, koncertas. Mes, kartu su Kaišiadorių vyskupijos jaunimu, parengėme bendrą programėlę: šokome liaudies šokį “Kepė, kepė boba blynus”, dainavome pačių ekspromtu sukurtą kelionės himną “Kaip gera būti Jėzaus draugu”. Tiesa, dera pažymėti, kad ši daina buvo išversta ir į ispanų kalbą, todėl ją kartu dainuoti galėjo visi susirinkusieji. Rugpjūčio 14 dieną vyko maldos vigilija, kuriai San Sebastijano Gerojo Ganytojo katedroje vadovavo vietos vyskupas. Jos metu buvo galima pasimelsti prie Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės relikvijų. Pasibaigus maldos vigilijai, turėjome galimybę pamatyti įspūdingus fejerverkus miestelio paplūdimyje.

Rugpjūčio 15 dieną, minint Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmes, buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, po kurių buvome išlydėti į Madridą. Taigi, atsisveikinę su mus priėmusiomis šeimomis, vėl sėdome į autobusą.
Važiuodami nuo San Sebastijano iki Madrido, jautėme, kaip kinta oro temperatūra – darosi vis karščiau (Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusiame San Sebastijane temperatūra panaši kaip ir Lietuvoje, o Madridas įsikūręs dauboje, todėl ten žymiai karščiau). Kelionė neapsiėjo ir be išmėginimų: važiuojant sugedo oro kondicionierius, todėl autobuse buvo ganėtinai karšta. Į vietą, kur turėjome įsikurti, Madrido priemiesčio mokyklą, atvykome jau vėlų rugpjūčio 15 dienos vakarą. Rytojaus dieną susipažinome su miestu, dalyvavome Pasaulio jaunimo dienų atidarymo Mišiose, kurias centrinėje miesto aikštėje aukojo Madrido arkivyskupas kardinolas. Jas dėl dalyvių gausos teko stebėti per ekraną. Kardinolas savo homilijoje priminė šio renginio sumanytoją palaimintąjį popiežių Joną Paulių II.

Rugpjūčio 17, 18, 19 dienomis su visais iš Lietuvos atvykusiais piligrimais susitikime, tikėjimo įžvalgomis dalijosi ir šv. Mišias aukojo vyskupai Gintaras Grušas ir Arūnas Poniškaitis. Rugpjūčio 18 dieną pasitikome popiežių Benediktą XVI. Tiesa, renginio pradžios teko gerokai palaukti, jau popietę susitikimo vieta buvo pilnutėlė. Galima pasidžiaugti savanorių darbu – iki pat vakaro jie kas penkiolika minučių laistė piligrimų galvas vandeniu, kad šios neperkaistų. Atvykus popiežiui, Madrido meras įteikė miesto raktus ir popiežius tapo miesto šeimininku. Jį taip pat pasveikino ir penkiasdešimt jaunuolių, atstovaujančių penkis žemynus. Tarp jų buvo žmonės, aktyviai pasaulio jaunimo dienoms besirengę socialinių tinklų pagalba. Buvo pristatyti šių jaunimo dienų dangiškieji globėjai: šventieji Izidorius Artojas ir jo žmona Marija de la Cabeza; Teresė Avilietė, Ignacas Lojola, Pranciškus Ksaveras, Kryžiaus Jonas, Jonas Avilietis, Rožė Limietė, Rapolas Amaizas ir palaimintasis Jonas Paulius II. Savo homilijoje popiežius ragino įsileisti Dievo žodį ir leisti jam įsišaknyti širdyse. Penktadienį tradiciškai buvo einamas Kryžiaus kelias, kurį stebėjome iš skirtingų Madrido vietų. Vėliau, grįžus į nakvynės vietą, įspūdingą šventę surengė mus „globoję“ savanoriai.

Šeštadienio ryte teko dalyvauti seminaristų susitikime su popiežiumi. Popiežius aukojo Šventąsias Mišias už seminaristus. Neišdildomas įspūdis, dvasinė atgaiva ir sustiprinimas melstis kartu su daugiau, kaip šešiais tūkstančiais seminaristų, atvykusių iš viso pasaulio.

Popiežiaus homilijoje kalbėjo (užsirašiau keletą minčių), kad Kristus yra tikrasis ir vienintelis kunigas, visą savo egzistenciją pavertęs auka. Todėl Jis yra mūsų misijos pagrindas. Eiti su Kristumi – eiti per pasaulio miestus ir kaimus, atsiduodant Mokytojo žiniai, labai radikaliai, bet niekada neprarandančiai realizmo. Eiti su Kristumi – pasilenkti prie vargšo, nuodėmės sužeisto, sušalusio susvetimėjime. Visas Jėzaus gyvenimas buvo tarnystė. Todėl ir kunigas neturi bijoti jos. Centras ir viršūnė – Eucharistija, kuri yra reali Jėzaus besąlygiško pasiaukojimo už visus, taip pat ir Jį išdavusius, kūno ir kraujo aukos dėl žmonių gyvybės ir nuodėmių atleidimo, išraiška. Būtent Kristaus Kūnas ir Kraujas yra tikrosios laisvės šaltinis. Maitindamiesi ir dalydami Kūną, leisdami Kraujui būti gyvenimo centru, žinome, kad keliaujame ne į pražūtį, ne į mirties tylą, bet esame pakeliui į pažadėtąją šalį, kuri yra mūsų tikslas ir versmė. Šiandien reikia kalbėti apie bekompromisę Evangelijos skelbimo misiją. Viešpats visada apaštalus kviečia šventai tarnystei. Todėl svarbu atrasti to pašaukimo grožį ir laisvai į jį atsiliepti. Pirmiausia tam, kad galėtume gyventi su Kristumi. Ne tik individualiai, bet ir bendruomeniškai. Bažnyčia visada yra ir institucija, ir šeima, ir misija. Kaip gerai pasirengti savo, kaip apaštalo, savo, kaip krikščionio, misijai? Pirmiausia, būti Eucharistijos žmonėmis, nuolat besiburiančiais prie Vakarienės stalo. Taip pat svarbus studijų ir maldos laikas. Reikia atrasti laiko paprasčiausiai tylai. Kartais pati trumpiausia tylos akimirka papuošia ir pašventina žodžius, veiksmus, aplinkybes, žmones. Čia gimsta šventumas. Nereikia jo slėpti, kad nesukeltume prieštaravimo ženklo tarp to, kas esame, ir tos tikrovės, kurią liudijame. Bažnyčia negali sustoti pusiaukelėje, negali liudyti tai, kas negyva ar netikra. Ji, kurios šventumas yra paties Kristaus šventumas, yra keliaujanti rytojaus motina. Todėl nereikia išsigąsti iškylančių problemų ir priešiškumo. Net ir painiuose istorijos labirintuose prasmė pasiekiama tada, kai suprantame, jog be galo gera būti Jėzaus draugais. Ne tik raidiškai, bet ir aktualiai. Viešpats visada tiesia į mus savo ranką. Kai mes paduodame Jam savąją, neturime pamiršti, jog žingsnis kartu su Jėzumi visada yra žingsnis su Kryžiumi. Visos pastangos liks tuščios, jei neliks aukos. Jei beribė ir herojiška Dievo meilė liks atsieta nuo gyvenimo, nuo kasdienybės. Be šio, kryžiuje užgimusio radikalumo viskas negyva, viskas lieka tarsi be pagrindinio egzistencijos kriterijaus. Žmogus, kviečiantis siekti aukštesnių idealų, labai dažnai lieka nesuprastas, netgi paniekintas. Tačiau tik taip galima iš tiesų įsišaknyti Kristuje. Marija, kunigų Motina, yra nuolatinio atsidavimo Dievo valiai ir pasitikėjimo kupina Viešpaties tarnaitė. Tepadeda ji kaskart žengti naują žingsnį.

Pasibaigus Mišioms Madrido katedroje, kartu su kitais piligrimais keliavome į naktinės vigilijos vietą šalia Madrido esančiame oro uoste. Čia kartu meldėsi apie pusantro milijono žmonių. Penki jaunuoliai maldos vigilijos pradžioje klausė, kas yra Jėzus Kristus, kokia kančios prasmė, kokia krikščioniškosios santuokos vertė šiandienos visuomenėje, kaip būti geru krikščionimi kasdienybėje?

Maldą kiek sutrukdė nelaukta vasaros liūtis. Tačiau nuostabu, kad jaunimas, nepaisant liūties, entuziastingai giedojo ir sveikino popiežių. Ypač intensyviai buvo išgyvenama tyli malda Švenčiausiojo Sakramento adoracijos metu. Adoracija vyko ne vien vigilijos, tačiau ir visų Pasaulio jaunimo dienų metu. Vien oro uoste buvo įrengta per trisdešimt tokių adoracijos vietų.
Pasaulio jaunimo dienų uždarymo Mišias kartu su popiežiumi sekmadienio rytą koncelebravo keliolika tūkstančių kunigų, per aštuonis šimtus vyskupų bei kardinolų. Sakydamas homiliją, popiežius kvietė nepasilaikyti Kristaus sau, tačiau įsišaknijus į Jį, išdrįsti perduoti kitiems tikėjimo džiaugsmą. Baigiantis šiai Eucharistinei puotai, popiežius paskelbė, kad kitos Pasaulio jaunimo dienos vyks po dviejų metų Brazilijoje.

Pasibaigus Šventoms Mišioms, pamažu patraukėme ieškoti autobuso. Stebuklingai išvengėme spūsčių, nors kartu su mumis ir už mūsų ėjo milijoninė minia. Vykdami į Lietuvą stabtelėjome Lione ir Prahoje. Vienas iš įsimintiniausių dalykų – tyli malda prie Šventojo Arso klebono Jono Marijos Vianėjaus relikvijų Liono bazilikoje. Stabtelėję Prahoje, pasigrožėjome nuostabiu jos senamiesčiu.

Visai netrukus, pravažiavus Lenkiją, buvome svetingai sutikti Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Čia mūsų laukė dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, draugai, artimieji, pažįstami.

Turbūt ne vienas ar įlipęs į autobusą, ar kirsdamas Lietuvos sieną, o gal išeidamas į gatves ar savo aplinką, prisiminėme, jog visada gera būti Jėzaus draugu. Ir tada, kai šilta, ir tada, kai užklumpa vasaros liūtis. Net ir tada, kai kasdienybė tavęs nesupranta.

                                         Kauno kunigų seminarijos klierikas Nerijus Pipiras


 

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015