|
|||||||||
Koncertai, parodos, kiti kultūriniai projektai
Gruodžio 10 d. (šeštadienį) 18.30 val. susitikimas su lietuvių kilmės misionieriumi kunigu Hermanu Šulcu ir jo globojamu jaunimu iš RuandosPaskelbta: 2011-11-21 Konferencijų salėje Kunigas Hermanas Šulcas Ruandoje tarnauja jau per 30 metų. Ruanda yra mažytė šalis centrinėje Afrikoje. Nors šalis yra tris kartus mažesnė už Lietuvą, joje gyvena tris kartus daugiau žmonių (tai tankiausiai apgyvendinta šalis visoje Afrikoje: 310 žmonių/km² (palyginimui: Lietuvoje - 52 žm./km²)). 55 proc. Ruandos gyventojų - jaunesni nei 20 m. Kunigas Šulcas puikiai kalba ne tik lietuvių, bet ir ruandiečių kalba, kuri jam buvo jau 9-oji ir pati sunkiausia, nes yra visiškai kitokia nei mums įprastos kalbos. Nors Ruanda labai graži šalis, žmonės čia gyvena nepaprastai vargingai. Didžioji dauguma turi tik mažytį iš molio drėbtą namuką ir šiek tiek žemės, kuri ir yra visas pragyvenimo šaltinis. Vandens pasisemti žmonės eina prie ežero ar šaltinio - dažnai tenka leistis nuo kalno, siaurais, lietaus išplautais takeliais, o prisisėmus plastikines talpas - tuo pačiu takeliu kilti į viršų. Ir taip po kelis kartus per dieną... Kaip pasakoja pats kunigas Šulcas, atvykęs į Ruandą ir pamatęs čia gyvenančių žmonių vargą ir skurdą, jis suprato: „Jei noriu šiems žmonėms kalbėti apie Dievą, visų pirma turiu padėti jiems gyventi ir išgyventi. Prisiminiau apaštalą Paulių, kuris buvo pirmasis misionierius, ir sakė: „Visiems tapau viskuo“.“ Taip kunigas Šulcas atvykęs į šalį ne tik patarnaudavo bažnyčioje, bet ir organizuodavo jaunimo stovyklas, vaikščiodavo po apylinkes, gyvendavo tarp paprastų žmonių. Taip jis pažino šio krašto papročius, perprato paprastų žmonių mąstymą. Kunigas prašydavo jaunimo pranešti, jei kas kur susirgdavo ar ką ištikdavo kokia bėda. Geravalių rėmėjų iš Vokietijos, Italijos ir kitų šalių padedamas, maždaug už 60 km nuo Ruandos sostinės Kigalio, kunigas Šulcas yra įkūręs Jaunimo sodybą, kurioje gyvena per 150 vaikų: didžioji dauguma vaikų yra našlaičiai, todėl kunigas jiems yra ir tėvas, ir motina - žodžiu, viskas, ką jie turi. Jaunimo sodybą kunigas pradėjo kurti dar 1982 m. valdžios skirtame tuščiame sklype, kur augo tik trys medžiai. Tuo metu neturėjo nieko, tik vieną palapinę... Pradžioje priimdavo tik jau paaugusius, dirbti galinčius berniukus. 1994 m. Ruandoje vyko siaubingas genocidas, kai, dirbtinai sukiršinus dvi vietines gentis, per 100 dienų buvo nužudyta apie 1 mln žmonių. Ši tragedija neaplenkė ir kunigo Šulco įkurtos sodybos: iš 120 čia gyvenusių vaikų gyvi liko tik 12. Sodyba buvo suniokota. Pasklidus gandui, kad žuvo ir kunigas Šulcas, viskas, ką buvo įmanoma išnešti, buvo išvogta... Tik per stebuklą pats kunigas liko gyvas: kai prasidėjo žudynės, kunigas su keliais vaikais buvo išvykęs į nacionalinį parką. Jam paskambinę draugai įspėjo į sodybą negrįžti, pranešė, kad ieškomas ir jis. Apie savaitę kunigas slėpėsi netoli Akageros nacionalinio parko įsikūrusiame viešbutyje, vėliau su apsauga grįžo į sodybą. Paklaustas, kas suteikė jėgų sugrįžti ir vėl viską pradėti iš naujo, kunigas nedvejodamas atsako: „Likę gyvi. Jie norėjo gyventi. Tie vaikai nieko neturėjo...“. Po šios kraupios tragedijos Jaunimo sodyboje namus bei Dievo meilę randa ir berniukai, ir mergaitės...
Paruošė Žaneta Lazauskaitė |
|||||||||
|